Su rusais lietuvius sieja ilgaamžiai ryšiai. Istorikai mini Lietuvos kunigaikščių šeimų giminiavimąsi su rusų kunigaikščių šeimomis, taip pat Lietuvos valstybėje ilgą laiką šnekamoji kalba buvo lietuvių, o diplomatinė kalba – slavų. Mat slavų kalbą supratę ir rusai, ir ukrainiečiai, ir gudai, ir bulgarai. Esą lietuviai savo rašto neturėję, ir kadangi rusai kartu su apsikrištijimu X amžiaus pabaigoje iš bulgarų perėmę ir raštą, lietuviai šiuo raštu ir naudojęsi. Taigi pasak istorikų, tiek lietuviai, tiek rusai raštą perėmė iš svetur. O ką, be bendrų priešų, dvi tautos turėjo bendra? – Bendrą tikėjimą. Jonas Misevičius straipsnyje „Baltų Protėvynė“ cituoja rusų istoriko ir archeologo Boriso Rybakovo 1987 m. išleistos knygos „Senovės Rusios pagonybė“ mintis:

„Tęsiant temą apie baltų šventyklas tame rajone, kur vėliau vyko slavų kolonizatorių antplūdis ir kur vyko dviejų labai giminingų tautų susiliejimas, reikia paliesti taip pat Tušemlios tipo šventyklas. Tušemlios piliakalnis yra Sožo upės ištakose, į pietus nuo Smolensko. Etninė demarkacija čia taip pat sudėtinga, tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad pati plačiausia slavų genčių sąjunga, susidariusi baltų apgyventoje teritorijoje, – krivičiai gavo savo vardą iš senovės lietuvių vyriausio žynio Krivių Krivaičio. Greičiausiai, kad religijos sferoje buvo kažkoks perimamumas tarp senųjų baltų ir ateivių slavų.

Tai patvirtina ir archeologo V. Sedovo atlikti Dnepro aukštupio, t. y. pagrindinio krivičių branduolio, tyrimai. Jis randa genetinį ryšį tarp Dnepro-Dauguvos kultūros (Herodoto minėtieji androfagai) ir Tušemlios tipo V–VII mūsų eros amžių kultūros. Slavų infiltracija čia vyko palaipsniui. Iš pradžių slavai, apsigyvenę Dnepro baltų teritorijoje savo gyvenviečių nekūrė, o įsikeldavo pas vietinius gyventojus.“

Kada kalbame apie rusų ir lietuvių santykius, paprastai turima omenyje, kad tai visiškai skirtingos etninės grupės, turinčios kai kurių bendrumų. Tačiau tie bendrumai turėtų būti kažkuo ypatingi, kad vietiniai gyventojai galėtų svetimus priimti kaip savus.

Šiek tiek stebina prielaida, kad „religijos sferoje greičiausiai buvo kažkoks perimamumas“. Studijuojant baltų religiją (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I–IV tomai, Vilnius, 2001–2005 m.) į akis krenta lietuvių pakantumas krikščionybei. Krikštijant Lietuvą, lietuviai aktyviai nesipriešino. Jeigu kildavo lietuvių nepasitenkinimas, tai tik dėl pernelyg uolių krikščionių kunigų pastangų kuo greičiau lietuvius pakrikštyti (kirto šventus ąžuolynus, degino žalčius ir pan.). Būtų keista, jei asimiliuojantis slavams su baltais, baltai elgtųsi jiems nebūdingai, t. y. stengtųsi prievarta primesti slavams savo tikėjimą. Galbūt lietuviai ir rusai buvo ne šiaip giminingos tautos, o vienos tautos kaimyninės gentys su bendru tikėjimu. Prūsus mes laikome baltais, o rusus – jau nebe. Šių dviejų genčių net pavadinimas beveik vienodas! Be kalbinių ypatumų, lietuvius ir rusus skyrė tik vienas esminis bruožas: gyvenimo būdas. Lietuviai su prūsais buvo sėslūs, o rusai – klajokliai.

Įdomiai tą klausimą nušviečia rusų mokslininkas-istorikas L. N. Gumiliovas savo knygoje „Etnogenezė ir žemės biosfera“. Jo nuomone, svarbiausiu žmonijos evoliucijos vienetu yra etnosas, kurį jis apibrėžia kaip „uždaraus diskretaus tipo sistemą“. Kiekvienas etnosas, gyvendamas pats sau, gali daug pasiekti kultūros, meno ir filosofijos srityje, kadangi turi savą „organišką ir originalią pasaulėvoką“. Kartu, jei vyksta etninių grupių maišymasis ir, kaip to rezultatas, skirtingų etnosų „nesuderinamų“ pasaulėvokų persiklojimas, susidaro toks labai neigiamas reiškinys, kaip chimera, kuri yra „nedarnus dviejų-trijų etnosų derinys“ – derinys, kuris išugdo „pasaulį neigiančias nuostatas“ ir atitinka destruktyvią praktiką ir ideologiją. Gumiliovo vaizdingu pasakymu, santykis tarp etnoso ir chimeros yra palyginamas su santykiu tarp „sveiko“ audinio ir „vėžinio auglio“. Jei dvi etninės grupės (etnosai) gyvena šalia, nesikišdamos viena į kitos buitį, tai šią sugyvenimo formą galima pavadinti biologiniu terminu simbiozė.)

Pagal šią prielaidą išeina, kad lietuviai su rusais sugebėjo sugyventi, nes nesistengė primesti vieni kitiems savo gyvenimo būdo, t. y. sudarė simbiozę. Dar daugiau, istorikas tvirtina, kad tik sėslus ir izoliuotas nuo išorinių jėgų poveikio tautos gyvenimas sudaro sąlygas tautos progresui. Rusai nėra gryna rasė, nes buvo klajokliai ir yra beviltiškai susimaišę su kitomis rasėmis, todėl esą rusų tautoje tiek daug destrukcijos.

Gal gyvenimo būde ir yra tas raktas, leidžiantis atrakinti kalbos kitimo paslaptis. Adomas Mickevičius sakė, kad Lietuva laiko raktą visoms slavų problemoms išspręsti. Lietuva yra mįslė, kuri turi būti atspėta ir atskleista pasauliui . Lietuvių ir rusų kalbose yra daug žodžių, kurie yra inversiniai, tarsi išvirkšti. Tarkim žodžiai rabota – darbas ir rabstvo – vergija. Klajokliui svetimas gyvenimo būdas, kuris neišvengiamai susijęs su nuosekliu darbu, panašus į vergiją. Tačiau rusai darbo procesui apibūdinti vartoja ir kitą žodį – „trud“. Perskaitykime šį žodį lietuviškai iš antro galo, gausime – durt. Jei rusų pagrindinis darbas ir paskirtis buvo durti ir kirsti bendrus su lietuviais priešus, aiškus ir jų nenoras sėsliai gyventi ir žemės ūkio darbus dirbti, nes nukenčia karybos menas. Žalgirio mūšio eiga liudija, kad jie buvo puikūs ir patikimi kariūnai. Vytauto apgaulingą atsitraukimo nuo kryžiuočių manevrą, kuriuo jis įviliojo priešo armiją į spąstus, dengė vos trys Smolensko vėliavos (pulkai)! Žodis „triūsti“ rusui jau kelia sąsajas su bailumu – „trus“ – bailys. Tačiau tą patį rusišką žodį skaitant atvirkščiai lietuviškai, gausime reikšmingas lietuviškas sąvokas: trus – surt, t. y. sartas (arklio spalva), arba suarti! Žodį „sėslus“ perskaičius rusiškai, skamba beveik kaip „selo“ – gyvenvietė. „Javas“ išvertus į rusų kalbą būtų „pšeno“, o perskaičius šį žodį lietuviškai – šienas. Sėsliems lietuviams javai asocijuojasi su duonele, o klajokliams rusams – su pašarais. Sėsliam lietuviui žydėjimas (gausėjimo, bujojimo prasme), – tarsi sustabdyta akimirka. Rusų kalba „procvetatj“ – tai jau ne baigtinis, o kintantis reiškinys, kuriam būtinai ateis peržydėjimo metas. Perskaičius šį rusišką žodį lietuviškai-slaviškai, gausime pro (per) svietą atėjęs, o perskaičius atbulai, – tate vsorp, t. y tėtis pjautuve. Pernelyg uoliai gindami lietuvių kalbą nuo rusicizmų, kartais mes tiesiog skurdiname savo kalbą. Gal rusų – ne visiškai svetima, o suteikianti lietuvių kalbai giluminę kalbos prasmę kalba, t. y. suteikianti mūsų kalboms savotišką istorijos šifrą? Išverskime į lietuvių kalbą sakinį: „poka živu v derevne – procvetaju“ (kolei gyvenu gyvenvietėje – žydžiu). Tiesiogiai verčiant, norėtųsi pradėti ne kolei, o pakol. Kalbininkai tikriausiai apkaltintų prieveiksmį „pakol“ esant rusicizmą. O juk Pacols, Pecols, Pikullis, Pikulas – vienas pagrindinių lietuvių pagonių Dievų, kuris susijęs su žmogaus būties virsmu ir kurį lietuviai garbindavo labiau, negu Perkūną (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, III tomas, Vilnius, 2003m)! Rusiškame žodyje derevnia (kaimas) aiškios kaimo sąsajos su medžiais, baltiškomis sengirėmis (rusų kalba „derevo“ – medis). Perskaitykime žodį „derevnia“ atbulai lietuviškai. Gausime: Ain ver red – eina vėrinys Rėdos! Jei rėda yra galutinė arba tarpinė reiškinio forma, t. y. daugiau ar mažiau apčiuopiamas virsmo pavidalas, tai poetiška frazė eina vėrinys rėdos be galo taikli. Nes pati rėda iš esmės neturi baigtinės formos, pasaulis surėdytas iš atskirų rėdos karoliukų, kurie sudaro visą vėrinį – pasaulį. O šiuo atveju viename žodyje glūdi ir visad kintančio pasaulio laikinumo filosofija, ir būdas kaip tą laikinumą sustabdyti – gyventi sėsliai kartu su medžiais. Beje, savo skambesiu Ainverred labai primena indų plačiai vartojamą sąvoką Ajurvedą (Ajurveda – gyvenimo mokslas, daugelio natūralių ir alternatyvių medicinos formų šaktinis, minimas viename seniausių (6000m.) pasaulio tekstų Rig Vedoje. O žodį Rig perskaitę atbulai, gausime Gir, t. y. girių).

Iš kasdieniško vartojimo atsisakėme kreipinio „draugas“, nes jis lietuviams primena rusų „tovarišč“, kartu ir Lietuvos sovietinės okupacijos laikotarpį. Tačiau pasak profesoriaus Norberto Vėliaus, „tovarišč“ – Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos – lenk.) tautinės kavalerijos laipsnis, suteikiamas tik bajorų kilmės kariui, išgalinčiam aprūpinti ginklais, uniforma ir žirgais du karius. O šiandien kreipiniu vartojamas „ponas“ man kažkodėl primena lietuvių tautosakoje iš po žemių iššokusį nelabą priekvailį bet mandrą ponaičiuką, kurį tūlas lietuvis valstietis sėkmingai nugali. Tačiau valstiečio įveiktas ponaičiukas iš gero gyvenimo vis tiek pariebėja ir tampa ponu (todėl jeigu kreipsitės į mane, gerbiamieji, galite sakyti man „drauge“ – jausiuosi pamalonintas, o jei išgirsčiau „bičiuli“ – būčiau tiesiog laimingas!).

Hitleris visą pasaulį pašiurpino, demonstruodamas arijų ženklą – svastiką. Bet juk svastika – neatsiejamas mūsų, lietuvių-arėjų-arijų tikėjimo ženklas, reiškiantis virsmą ir saulę. Šio ženklo daug tautodailėje. Perskaitykime lietuviškai „svastika“ – sąvas tikėjimas. Nejaugi dėl žmonijos nusikaltėlių padarytų beprotysčių atsisakysime savųjų simbolių?

Pagrindinis lietuvių ir rusų nutolimas įvyko, kada netekome bendros vertybės – pagoniškojo tikėjimo. Rusai priėmė bizantiškąją, pravoslaviškąją bažnyčią, lietuviai – Romos katalikiškąją. Sunku dabar pasakyti, ar tai buvo padaryta vieniems su kitais susitarus. Jeigu taip – tai planas išties gudrus: jeigu krikščionybė neišvengiama, tai dviems artimiausiems sąjungininkams-giminėms, t. y. lietuviams ir rusams pravartu priimti tą patį tikėjimą iš dviejų pagrindinių konkurentų tuo pačiu metu. Katalikiškoji ir pravoslaviškoji bažnyčios pavertė senąjį lietuvių-rusų pagoniškąjį tikėjimą priešu ir jį išnaikino. Ar yra kažkokia giluminė prasmė krikščionybėje, skaitant žodžius atvirkščiai – adverniškai. Perskaičius atbulai „Garbė Jėzui Kristui“ gauname – Ėbrag Iuzėj Iutsirk, t. y. Ebrajų Juzė, jų cirkas! Kad Jėzus buvo ebrajų kilmės – ne paslaptis, Jėzaus vardas praktiškai nepasikeičia, taigi du žodžiai tik patvirtina Jėzaus mokymo svarbą. Mokymo pateikimo būdas, tai yra krikščionybė, įvardinami cirku. Circus lotyniškai reiškia ratą, tačiau tas taip pat reiškia ir Romos imperijos laikais atsiradusį žaidimą. Taigi tą terminą galima suprasti dvejopai. Gali būti, kad krikščionybė užbaigia žmonijos nesibaigiančių Dievų paieškų ratą. Tačiau gali būti ir taip, kad ieškant Dievo ir neteisingai jį aiškinant, krikščionybė patenka į užburtą žaidimų ratą, kuris neturi pabaigos ir iš kurio nėra išėjimo!

Kaip gali būti, kad Romos imperijos laikais atsiradusi daugiau negu prieš du tūkstančius metų ir Lietuvoje iki kokio XVIII–XXIX amžiaus negirdėta cirko sąvoka, visiškai netikėtai išnyra, vien pritaikius mums neįprastą, bet hebrajams įgimtą skaitymo būdą? Jei krikščionybė atsirado kaip tiesioginis priešiškas atsakas stabmeldystei, kitaip vadinamai pagonybe, tada gali būti ir taip, kad tas priešiškumas veidrodiniu principu ir atsispindi pačių krikščionių švenčiausiuose žodžiuose. Žinoma, iš vieno pavyzdžio nieko nei tvirtinti, nei neigti negalima. Tai gali būti paprasčiausias sutapimas. Todėl imkime ir iškelkime naują prielaidą. Mokslininkai mus įpratino manyti, kad kalba yra negrįžtantis kintantis procesas linijinėje laiko tėkmėje. Tačiau jeigu tikėti šventais raštais, tai žodis virsta kūnu. O pats žodis atsiranda iš minties, t. y. iš neįvardinto žodžio – minties, atsiranda kūnas – žodis. Kitaip tariant, neapčiuopama materija – mintys, virsta apčiuopama materija – žodžiais. Tokiu atveju, pakankamai galingai generuojama idėja arba mintis turėtų po kurio laiko įgauti realią žodinę išraišką. Taigi reikia rasti galingą didelės tautos ar žmonijos dalies idėją, jau įgavusią apčiuopamas formas. Tada paieškoti istorijoje jai prieštaraujančios idėjos, kuri taip pat turi konkrečią išraišką žodžiais ir simboliais. Jei ši versija bent iš dalies teisinga, tai idėjų prieštaravimai turėtų atsispindėti ir žodžiuose. Panašiai, kaip į veidrodinį kūdros vandenį mestume du akmenukus ir stebėtume bangas, kurias tie akmenėliai skleidžia. Tačiau tokius žodžius reikėtų ir skaityti aido principu, t. y. iš dešinės į kairę.

Žmones geriausiai vienija arba supriešina religijos, t. y. bendros arba priešingos idėjos. Šiuo metu pasaulyje didžiausia krikščioniška bendruomenė (apie 2 mlrd.tikinčiųjų). Jai atsvara – islamas. Islamas kaip religija atsirado 603 mūsų eros metais. Islamo pagrindas – judaizmas, teigiantis kad Jėzus buvo ne gyvas Dievas žemėje, o tik pranašas. Mohametas, islamo įkūrėjas ir pranašas, taip pat neneigia Jėzaus, kaip vieno didžiausių pranašų egzistavimo, bet prieštarauja jo sudievinimui, kai Jėzus paverčiamas Kristumi, t. y. stabu. Pasak musulmonų, krikščioniška bažnyčia taip iškraipo tikrąją Jėzaus mokymo esmę ir virsta stabmeldyste. Islamas gimė kaip tiesioginis atsakas Bažnyčios institucijai (bet ne Jėzui!) ir nuosekliai nusiteikęs jos atžvilgiu priešiškai. Senasis baltų tikėjimas savo dvasia buvo artimas daug vėliau atsiradusiam krikščioniškam Arijonų tikėjimui. Štai ką apie arijonus ir islamą sako katalikų bažnyčios ideologai:

„Islamas nėra pagoniškas kontrastas Bažnyčiai, jis nebuvo svetimas priešas. Mahometas kilo iš pagonių… Mahometas ne vien tik žengė pirmus žingsnius link Dievo įsikūnijimo Jėzuje paneigimo, kaip darė arijonai ir jų pasekėjai“ (Šv. Pijaus X kunigų brolija. Hilair Belloc. Didžioji tebesitęsianti Mahometo erezija).

Taigi jeigu mūsų prielaida bent iš dalies teisinga, islamo priešiškumas krikščionybei turėtų atsispindėti ir žodinėje islamo išraiškoje.

Kazimieras Juraitis
Gimė 1961 m. spalio 29 d. Ignalinos rajono Naujojo Daugėliškio kaime.

1968 m. pradėjo lankyti Naujojo Daugėliškio vidurinę mokyklą. Mokslus tęsė Elektrėnuose ir 1979 m. įgijo vidurinį išsilavinimą.

1979–1983 m. studijavo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Prekybos fakultete.

Baigęs mokslus, pradėjo dirbti Trakų vartotojų kooperatyvo pirmininku. Už tarybinės nomenklatūros kritiką 1987 m. buvo atleistas iš pareigų. Dirbo Trakų internatinėje mokykloje auklėtoju, įvairius kitus darbus.

Prasidėjus Persitvarkymui, pradėjo kurti įvairias komercines struktūras. 1991 m. įkūrė vieną pirmųjų privačių draudimo kompanijų – uždarąją akcinę draudimo bendrovę „Dana“.

1993 m. paliko verslą ir išvyko į užsienį. Gyveno Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje.

2000 m. įkūrė VšĮ „Kaisakas“ – dirbo su jaunimu ir su ypač sunkiai auklėjamais vaikais bei paaugliais. 2002 m. VšĮ „Kaisakas“ už projektus gavo UNESCO Taikos miesto apdovanojimą.

2013 m. pradėjo dalyvauti politikoje. 2014 m. įkūrė neformalų švietėjišką sambūrį „Mūsų gretos“.

Nuo 2016 m. – Lietuvos liaudies partijos narys.

Su antrąja žmona Vaida Juozapaityte ir kitais bendraautoriais sukūrė per 400 dokumentinių ir publicistinių filmų, politinių, publicistinių ir švietėjiškų laidų, iš kurių reikšmingiausia – ciklas „Naktigonė kitaip“ su Nepriklausomybės Akto signataru Rolandu Paulausku.

Svarbesni filmai: „Suprasti Ukrainą…“, „Lietuva – tarybinių menininkų kūrinys“, „Istorijos, kurias norėtųsi pamiršti“, „Suprasti Graikiją…“ ir kt.

Turi septynis vaikus.

Views All Time
Views All Time
63
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn