Prieš keletą metų nuoširdžiai šnekučiavomės su vienu senu Sibiro tremtiniu. Gulago lageriuose jis praleido ne vieną dešimtį metų. Ten jis paliko savo jaunystę ir prarado sveikatą. Pasakodamas apie savo potyrius lageriuose, senolis atrodė atjaunėjęs, o akys tiesiog kibirkščiavo kovos dvasia!

Aš jo ir paklausiau: turėtų smagu būti jam dabar, kai mes pagaliau laisvi? Liepsnelės pašnekovo akyse prigeso. Jis nepasakė man nieko, išskyrus „– eet“ ir apmaudžiai numojo ranka. Neiškenčiau nepasiteiravęs, ko gi senasis kovotojas taip ilgisi sibirietiškųjų lagerių?

Sprendžiant iš jo paties pasakojimų, ten buvę tiesiog siaubinga! Į tai jis man atsakė, kad Sibire su nuolatine mirties baime tremtiniai ilgainiui apsiprato, juos visus vienijo begalinė meilė Tėvynei ir jie tiesiog nebodavo jų daliai tekusių sunkumų. Dar daugiau – jie net didžiuodavosi, kad būtent jie yra tie kankiniai, kurių krauju bus aplaistyta kada nors grįšianti išsvajotoji Laivė Lietuvai! Tačiau kai pagaliau ta laisvė buvo iškovota, grįžę į savo pažadėtąją žemę, laisvės kovotojai rado dėl vietos valdžioje alkūnėmis besistumdančius „realistus“. Realistai pavertė kankinius beviltiškais idealistais. Taigi iškovojus laisvę, ji pasirodė esanti sąlyginė. Lageriuose buvo aiškios barikadų pusės – savi ir svetimi. O ką daryti, kai grįžęs namolio, randi išsiilgtus „savus“, kurie savo dvasia svetimesni už svetimus?

Kas ji yra, toji tikroji laisvė ir didžiausi lietuvių turtai? Į ką labiausiai, be politinės ir teritorinės priklausomybės, visais laikais kėsinosi Lietuvos užkariautojai? – Į lietuvių kalbą, – nusprendžiau.

Kad galima lietuviškai perskaityti bet kokios pasaulio tautos raštus ir rasti sakralinę prasmę seniai girdėjau. Tačiau visos tautos ieško savo kilmės ir išskirtinumo požymių. Iš kokios vietos turėtume kildinti lietuvius, ir nuo kokios datos skaičiuoti lietuvių tautos gimimo dieną, JEIGU TIKRAI NORIME ATGIMTI? Mat jei būtų kalbama apie GIMIMĄ, tai būtų šiek tiek lengviau. Tada, pasak italo Umberto Eco (Tobulosios kalbos paieškos Europos kultūroje), mūsų istorija turėtų privalumą prieš daugelį kitų: ji galėtų prasidėti nuo pradžios. Tačiau vos tik užgimę, neišvengiamai susidomėtume, kas mus pagimdė? Radę atsakymą, kad pagimdė Motina, pradėtume ieškoti savo Tėvelio, o radę abudu gimdytojus, susidomėtume seneliais ir proseneliais. Taigi pastarasis atvejis tiktų tik tada, jei mano gimdytojas būtų pats Dievas. Tačiau Dievas – vyras? Juk kiekvienos gyvybės pradėjime, tegul ir kukliai, bet paprastai dalyvauja ir moteriškasis pradas…

Taigi jei kalbėtume apie savo gimimą manydami, kad neturime žemiškųjų protėvių, lietuviškai ištartume, kad mus pagimdė Viešpats, t. y. Vieš+Pati (indų mitologijoje Višnu+Patė). O jei vis tiek norėtume nutylėti moteriško prado dalyvavimą gimdyme, tada sakytume, kad mus pagimdė Dievai. Kadangi mes – ne pirmosios žmogiškosios būtybės žemėje, esame priversti ATGIMTI. Perskaitykim šį žodį atbulai, gausime IT MIG TA, t. y. eit miegoti į tą, iš kur esame atėję. Jei iš priešdėlio AT padarysime nenutrūkstamą garsų seką ATATATATA, gausime tata, arba ata, – tai yra lietuviškai-tarmiškai tariamą tėtės, tėvelio, tatos vardą. Bet taip savo tėvus vadina ir daugybė Azijos tautų, ir senovės Etruskai! –Stok! Lietuviško rašto negalima skaityti atbulai! – jau girdžiu pasipiktinusius kalbininkus. Būtų negalima, jei šis rašinys būtų mokslinis darbas. Bet čia – esė! Neslėpdamas pasitenkinimo, cituoju laisvąją enciklopediją:

Esė (pranc. Essai – bandymas) – mokslinė, literatūrinė ar publicistinė apybraiža. Jos turiniui būdinga polemika su nusistovėjusiomis normomis (taigi jei aš su mokslininkų nuomone retkarčiais ir sutinku, bet rašinio žanras mane verste verčia polemizuoti!). Esė raiškai būdinga pasakojimas pirmu asmeniu (neparašyta, kad privaloma, todėl kartais vartosiu įvardį „mes“ – taip jaučiuosi bendraminčių turįs). Dar būdingas intelektualaus žodyno vartojimas (nežinau, ką žodis „intelektas“ tiksliai reiškia, todėl kur nesugebėsiu lietuviškai parašyti, bandysiu cituoti mokslininkus).

Taigi kas, o svarbiausia – kodėl uždraudė tarti lietuviškus žodžius atbulai? Lietuvos kaimuose skaityti atbulomis „kad niekas nesuprastų“savo vaikus mokydavo tėvai, paversdami tai žaidimu, ir vadino tokį skaitymo ir kalbėjimo būdą – advernišku.

Hebrajų Tora, kitaip tariant Penkiaknygė, iš pradžių užrašyta juodąja ugnimi ant baltosios, pasaulio sukūrimo akimirką stojo prieš Dievą kaip dar nesusijungusių į žodžius raidžių seka. Štai kodėl Toros ritinyje nėra nė vienos balsės, nei vieno skyrybos ženklo ir nei vieno kirčio, nes iš pradžių Tora buvo tik netvarkingas raidžių kratinys. Atėjus Mesijui, Dievas panaikins esamus raidžių derinius arba išmokys mus kitaip perskaityti parašytą tekstą, – pasakoja Umberto Eco. Hebrajai savo tekstus skaito atbulai, iš dešinės į kairę. O lietuvė doc. Rudzinskaitė-Arcimavičienė savo knygoje „Vardo reikšmė senovės Egipte“ papildo: 144-tas Mirusiųjų Knygų skyrius kalba į pomirtinio pasaulio vartų sargus ir duoda receptą, kaip parengti magiškus tekstus: „Sudaryk knygą taip, kad jos nematytų jokio žmogaus akis. – Ta knyga palengvina žingsnius danguje, žemėje ir pragare“. Senovės Egipte tikėta ne tiktai kiekvieno daikto vardo galia, bet ir kiekvienos be skirtumo paslapties jėga. Dievas Ra nustoja savo galybės, kai pražudo savo vardo paslaptį.

Taigi ar gali būti taip, kad seniausios žemės tautos nenori, kad mes skaitytume lietuviškai atbulai, nes taip suprastume tikrąją reiškinių prigimtį? Tokia prielaida būtų ne „iš piršto laužta“, jeigu sutiktumėm, jog lietuvių kalba – viena seniausių.

Česlovo Gedgaudo knygoje „Mūsų praeities beieškant“ rašoma, kad Lietuvių tauta žiloje senovėje, prieš mūsų erą, pasiekdavo upėmis Afriką ir turėjo įtaką didžiajai Eurazijos kontinento daliai. Ką apie šį veikalą galvoja, paklausiau garbaus amžiaus istorijos profesoriaus, kuris mūsų, Lietuvos valstybėje istorijos klausimais yra neabejotinas autoritetas.

– Turiu jus „pradžiuginti“, kolega, – tai visiškas niekalas, – nedvejodamas išrėžė mokslininkas. – Ir parašyta nemoksliškai, – papildė.

– Bet kodėl, gerbiamas profesoriau? Man pasirodė, kad ši knyga parašyta laikantis mokslinių principų, juk ten lyginama ir geografinių vietovardžių, ir etnografiniu, ir paprotiniu, ir lingvistiniu metodais, – pasiteiravau.

– Na ir kas? Juk visos Europos kalbos turi sąsajų su sanskritu. Pagal Č. Gedgaudą išeitų, kad lietuviams ne tik Europa, bet net ir pusė Afrikos priklausė! O apskritai paėmus, aš vos penkis puslapius perskaitęs supratau, kad čia nesąmonės ir toliau net neskaičiau, – galutinai „nukryžiavo“ veikalą istorikas. Čia mūsų pokalbis ir baigėsi.

Nuomonę apie šią knygą išreiškė ir profesorius-lituanistas Zigmas Zinkevičius savo knygelėje Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas (Vilnius, 2006, Lietuvių kalbos instituto leidykla): Prisimenamos Česlovo Gedgaudo nesąmonės, esančios 1994 m. naujai išleistoje jo knygoje „Mūsų praeities beieškant“.

Abudu profesorius aš suprantu. Galbūt jų pasaulėžiūrą suformavo tarybinės rusiškosios imperijos mokykla, kuri visokeriopai stengėsi išguiti mūsų tautinę savimonę. Prieš tai lygiai tą patį darė rusų carai, lenkai, vokiečiai. Galbūt vien nuo tokios prielaidos mokslininkams turėtų susvyruoti žemė po kojomis. Daryti dar drąsesnes prielaidas – reikštų vėjais paleisti savo garbingai nugyvento gyvenimo darbus? Bet jaunoji karta, neturinti išankstinių nuostatų, tą padaryti gali, ir, – aš šventai tuo įsitikinęs, – padarys. Be drąsos ir noro tokiam darbui, reikia mokėti savo protėvių kalbą.

Ieškodami savo kilties ištakų, kai kurie anglų mokslininkai mini Lietuvą, kaip savo protėvių namus: Mūsų (t. y. anglų, – aut.) kalba priklauso didžiajai indoeuropiečių šeimai. Todėl ji gimininga daugumai kalbų, vartojamų Europoje ir Vidurinėje Azijoje, nuo Indijos iki Islandijos. Visos šios kalbos artimiau ar tolimiau giminingos ir yra kilusios kaip iš motinos iš tos kalbos, kuria nomadai kalbėjo prieš 5000 metų, gyvendami lygumose, kur dabar yra Ukraina ir pietinė Rusija. Mes gana patikimai galime laikyti savo protėvių namais plačiai prasiplėtusią Lietuvą, kuri iš tikrųjų siekė nuo Baltijos jūros skersai Ukrainos iki Dniepro upės Žemutinių vandenų (S. Poter Language)“.

Tais laikais, apie kuriuos kalba anglų mokslininkas, mūsų bendri namai – Lietuva buvo neįžengiamų girių kraštas. Ptolemėjas, aprašydamas Europos tautas, šį kraštą vadina terra incognita – nežinoma žemė. Iš Lietuvos kilęs Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas savo knygoje „Gimtoji Europa“ rašo: „Daug šimtmečių, kol karalijos kilo ir griuvo Viduržemio jūros krantuose ir karta po kartos dalijosi įmantriais smagumais bei ydomis, mano gimtinė buvo pirmykštė giria, kurios pakraštyje tik retkarčiais išmesdavo inkarą vikingų laivai. Nepažymėta žemėlapiuose, ji priklausė veikiau pasakų, o ne tikrovės sričiai…“

Ilgai buvę bendrais namais, palaipsniui šios girios pradėjo nebesutalpinti savo vaikų – baltų ir jų gentys pasklido po pasaulį vietos naujiems namams ieškoti. Tolstant nuo protėvynės, augant naujoms kartoms ir veikiama kitų tautų kalbų, keitėsi ir gimtoji – lietuvių kalba. Ilgainiui susiformavo naujos kalbų grupės, keitė prasmę gimtieji lietuviški žodžiai. Tačiau ir šiandien ištarti lietuviškai, kai kurie anglų ar vokiečių kalbomis sakomi sakiniai vėl atgaivina prisiminimus apie tikruosius anglo-germanų tautų namus – Lietuvą. Nepriklausomai nuo tautybės, bet koks dviejų pašnekovų bendravimas prasideda nuo prisistatymo, t. y. nuo pirminės informacijos apie pašnekovų vardą arba kilties vietą.

– What is your name? – klausia anglas, norėdamas sužinoti pašnekovo vardą.

– Vat iš jūrų namas, – perskaitę lietuviškai suprantame, kaip anglai atrado savuosius, naujus namus. Daugumas šiųdienos istorikų sutaria, kad anglai kaip nepriklausoma tauta susiformavo, kada per Didįjį Tautų Persikraustymą jūra iš pietų Skandinavijos persikėlė į Britaniją, iš ten išvarė Romos Imperijos legionus ir taip prasidėjo anglų nacijos užgimimas. Ir tada, ir daug vėliau anglams jūrų laivynas buvo pagrindinė priemonė kariaujant su kitomis tautomis dėl vietos po saule ir formuojant pasaulinę Britų imperiją. Beje, ir Skandinavijos pusiasalio pavadinimas, tariant jį lietuviškai, reiškia SKANDinti+NOVYti (siundyti – lietuviškai-tarmiškai).

– Wie ist deine Name? – klausia vokietis pašnekovo vardo.

– Vysta dainų namas, – perskaitom lietuviškai ir jaučiame ne tik gimtųjų namų ilgesį, bet ir sužinome, kad tuose namuose buvę gera, juose buvo dainuojama.

– Wie ist Ihre Name, – pagarbiai klausia vokietis į savo pašnekovą ir pagal vokiečių kalbos taisykles manydamas, kad žodis Ihre – tai pagarbus kreipimasis „Jūs“.

– Vysta yra Namas, – tai yra gimininiai namų ryšiai visiškai pašliję, – sužinome. Beje, ar gali vokiečiai (nuo žemaitiškai tariamo „vuo kiets“, t. y. šarvuotas) pasakyti, ką reiškia žodis germanai? Vargu bau. Galėtume jiems padėti – „GERai MONyti“ (vilioti, akis dumti) mokantys. Germanų tautos, pasak istorikų, savo pastovią vietą Europos žemėlapyje atrado tuo pat metu, kaip ir anglai – per didįjį tautų persikraustymą (III–V a.).

Mūsų protėviai buvo sėslūs. Namų sąvoka buvo pagrindinė, siejant konkretaus žmogaus vardą su jo kilties vieta. Jei kaime ar miestelyje gyveno daug žmonių tomis pat pavardėmis, tai ir vietovių pavadinimai dažnai šeimos ir giminės pavarde būdavo užvardijami: Juozapaičių kaimas, Jurgaičių kaimas, Juraičių kaimas, Stanaičių kaimas, Šuminų kaimas ir kt. Vien tas faktas, kad pavardė ir vietovės vardas bendras, buvo asmens kilmingumo ženklas.

Kodėl slavai savo varduose neteikia reikšmės namams, kaip anglai arba germanai, o mini tėvo vardą? Tikriausiai todėl, kad slavai savo nuolatinių namų neturėjo ir nurodydavo ne savo gimimo vietą, o gentinius savo kilties ryšius. Tai yra nurodydavo tą, kas įmanoma nurodyti, neturint pastovių namų. Sėslumas klajokliams slavams sukeltų sąsajas su grėsme. Paimkime lietuvišką žodį „miestas“ ir perskaitę slaviškai, gautume „miestj“ – kerštas. O tą patį žodį miestas perskaičius lietuviškai atbulai, gausime – satseim, t. y. čia šeima. Slavai gyveno klajoklinį gyvenimą ir tada buvo vadinami skitais. Turėdavo laikinas stovyklavietes, kur savo milžiniškoms gyvulių kaimenėms aptverti statydavo laikinus gardus. Atsiradus pastoviems miestams, jų pavadinimuose išliko galūnės „-grad“. Siekdami ištrinti iš savo atminties bet kokį pavaldumą bet kam, skitai užmiršo ir informaciją apie konkrečius dalykus. Tarkim Skitų protėvių kapavietės – kurganai. Ko gero, tik lietuviai gali pasakyti, ką išties reiškia žodis KURGAN – „KUR GANosi protėvių dvasios“.

Šiuo metu lengviausiai prieinamas žinių šaltinis yra interneto visuomeninė enciklopedija. Štai kas joje rašoma apie skitus:

„Skitai – senovės iranėnų tauta, kalbanti indoeuropiečių kalba, gyvenusi Skitijoje. Skitijos teritorija laikui bėgant keitėsi ir apėmė teritorijas nuo Altajaus regiono, per pietinę Ukrainą iki Dunojaus žemupio, Bulgarijos ir Gruzijos. Azijos skitai vadinti sakais (ar tik nebus jų vardas kilęs nuo sakų dažnai vartoto žodžio SAKyti, paSAKiau? – aut.). Europoje skitai pasirodė apie 800 m. pr. m. e.. Rašytiniuose šaltiniuose skitai pirmą kartą minimi Asirijos analuose kaip Ishkuzai, kurie apie 700 m. pr. m. e. veržėsi iš šiaurės į Askaniją ir šiuolaikinį Azerbaidžianą. Dalis skitų galėjo būti hunų kilmės, nes Bizantijos pasiuntinys pas Atilą, Priskas, ne kartą į Atilos pasekėjus kreipėsi kaip į „skitus“. 605 m. pr. m. e. Nabuchodonosoro ir skitų kariuomenė sumušė egiptiečius, iš kurių buvo atimtos Sirijos ir Palestinos žemės. Yra archeologinių duomenų, leidžiančių teigti, jog prekyba su Graikija Dauguvos – Dnepro keliu vyko daug anksčiau nei vikingų ir variagų laikai, per skitus“.

Taigi maždaug III–IV amžiuje iš istorijos metraščių dingsta skitų vardas. Atsiranda hunai. Hunų ir kitų iš rytų plūstančių klajoklių genčių istoriją išsamiai ištyrinėjo rusų istorikas L. N. Gumiliovas. Pagrindine migracijos priežastimi jis laiko klimato pokyčius. Ištyrinėjęs senovės kinų metraščius, mokslininkas pastebėjo stepių klimato pokyčių cikliškumą. IV–III a. pr. m. erą Centrinės Azijos stepės buvo gerai drėkinamos dėl pietinių ciklonų įtakos, tuo laikotarpiu yra daug rašytinių šaltinių apie Centrinės Azijos tautas. Vėliau kritulių kiekis stepėse ėmė mažėti: ciklonai persikėlė į miškų zoną. I–III m. e. amžiuje sausros epocha baigėsi. IV amžiuje ciklonai vėl persikėlė į pietus. Tai truko iki XIII amžiaus. IX amžiuje buvo trumpas sausros periodas, kuris truko apie šimtą metų (Poiski Vimišlenogo Carstva, Moskva, 2003). Istorikas iškėlė prielaidą, kad stepės jų sužydėjimo metu tiesiog nesugebėdavo sutalpinti greit išaugusio gyventojų skaičiaus, todėl atėjus sausros periodui, prasidėdavo klajoklių genčių migracija (L. N. Gumiliovo prielaidą patvirtina tai, kad apie 850 metus istorijos metraščiuose atsiranda Kijevo Rusios vardas. Atėjus sausrajam periodui stepėsi, klajokliai arba turi migruoti, arba keisti savo gyvenimo būdą ir tapti sėsliais. Gali būti, kad didelė dalis rusų tą ir padarė, t. y. tapo sėsliais).

Pasak istorikų, hunų imperiją didysis hunų-skitų vadas Atila su broliu Bleda perėmė iš savo dėdės RUGILO (spraGILas – įrankis RUGiams iškulti). Tikriausiai niekam, išskyrus lietuvius, šis vardas nieko nereiškia. Turėdami milžiniškas kariaunas ir didžiules kaimenes arklių ir galvijų, skitai-hunai buvo priklausomi ir nuo rugių, javų. Todėl ir slaviškose pavardėse iki šiol daugybė galūnių -jev – „-javas“ (tik lietuvių kalbą suprantantiems).

Tikriausiai naivu būtų manyti, kad baltai galėjo įtakoti visus Eurazijos žemyne (o anksčiau minėtu skitų atveju – ir Afrikoje) vykstančius karus ir su tais karais susijusių tautų likimus. Mūsų tikslas yra ne ieškoti prielaidų, priklausė lietuviams ar ne Europa su puse Afrikos, bet atsekti lietuvių-aisčių kilties šaknis. Seniausios indoeuropiečių kalbos – lietuvių kalbos – savininkai lietuviai nuo jėgų iš išorės buvo patikimai saugomi neįžengiamų girių. Prieigas į tas girias iš visų pusių saugojo mūsų gentainiai anglai, germanai, vanduoliai – vandalai, skitai (vėliau susimaišę su hunais). „Saugojo“ – šiuo atveju labai sąlyginė sąvoka, nes patys saugotojai tikriausiai mielai būtų pavirtę užkariautojais ir grobikais, jeigu būtų buvę ką grobti ir tos girios nebūtų tokios gūdžios. Mat lietuvių gyvenimo būdas buvo gynybinio pobūdžio, o išorinio blizgesio, kurį taip mėgo to meto Romos Imperijos ar Bizantijos gyventojai, aisčiai nesivaikė. Taigi kaimyninių tautų – baltų gentainių dėmesys nukrypo į Romos Imperijos valdomas ar kontroliuojamas žemes. Prasidėjo Europos pasidalinimo procesas, kuris truko dviem etapais (III–V ir V–IX a.) ir istorikų sutartinai buvo įvardintas Didžiuoju tautų persikraustymu. Jo metu žlugo Romos Imperija ir mūsų gentainiai, kalbantys indoeuropiečių šeimos grupei priklausančiomis kalbomis, surado savo naujuosius namus. Tačiau norint atsekti baltų-lietuvių kilties ištakas, reikėtų siaurinti paieškų ratą ir atsirinkti tas indoeuropiečių kalbų šeimai artimas kalbas, kuriomis kalbančios dabartinės tautos turi aiškias istorikų nuorodas į ankstesnius laikus, siekiančius prieš Didįjį tautų persikraustymą, t. y. prieš mūsų erą. Tokia tauta yra dabartiniai rusai.

Kazimieras Juraitis
Gimė 1961 m. spalio 29 d. Ignalinos rajono Naujojo Daugėliškio kaime.

1968 m. pradėjo lankyti Naujojo Daugėliškio vidurinę mokyklą. Mokslus tęsė Elektrėnuose ir 1979 m. įgijo vidurinį išsilavinimą.

1979–1983 m. studijavo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Prekybos fakultete.

Baigęs mokslus, pradėjo dirbti Trakų vartotojų kooperatyvo pirmininku. Už tarybinės nomenklatūros kritiką 1987 m. buvo atleistas iš pareigų. Dirbo Trakų internatinėje mokykloje auklėtoju, įvairius kitus darbus.

Prasidėjus Persitvarkymui, pradėjo kurti įvairias komercines struktūras. 1991 m. įkūrė vieną pirmųjų privačių draudimo kompanijų – uždarąją akcinę draudimo bendrovę „Dana“.

1993 m. paliko verslą ir išvyko į užsienį. Gyveno Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje.

2000 m. įkūrė VšĮ „Kaisakas“ – dirbo su jaunimu ir su ypač sunkiai auklėjamais vaikais bei paaugliais. 2002 m. VšĮ „Kaisakas“ už projektus gavo UNESCO Taikos miesto apdovanojimą.

2013 m. pradėjo dalyvauti politikoje. 2014 m. įkūrė neformalų švietėjišką sambūrį „Mūsų gretos“.

Nuo 2016 m. – Lietuvos liaudies partijos narys.

Su antrąja žmona Vaida Juozapaityte ir kitais bendraautoriais sukūrė per 400 dokumentinių ir publicistinių filmų, politinių, publicistinių ir švietėjiškų laidų, iš kurių reikšmingiausia – ciklas „Naktigonė kitaip“ su Nepriklausomybės Akto signataru Rolandu Paulausku.

Svarbesni filmai: „Suprasti Ukrainą…“, „Lietuva – tarybinių menininkų kūrinys“, „Istorijos, kurias norėtųsi pamiršti“, „Suprasti Graikiją…“ ir kt.

Turi septynis vaikus.

Views All Time
Views All Time
65
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn