Yra įvairių nuomonių, ar numizmatikoje pinigais turėtų būti laikomos kriauklės, sraigės, kabliukai žuvims gaudyti, žiedai, kriauklelių vėriniai, gintaras, porcelianas ir popieriniai pinigai. „De gustibus non est disputandum“ – todėl šio klausimo čia nesvarstysiu. Vis dėlto atrodo, kad beveik visi numizmatai domisi bet kokiais daiktais, kurie yra ar buvo naudojami kaip mainų priemonė.
Kone kiekvienas Amerikos numizmatas savo spintoje turi keletą pavyzdžių kriauklelių vėrinių arba „dentalia pretiosum“, indėnų naudotų ne vien kaip papuošalai, bet ir kaip pinigų pakaitalai.
Kai kurie Europos numizmatai savo spintose laiko keistus senos odos gabalus, viduramžiais naudotus vietoj pinigų Vakarų Rusijoje. Esama daugybės kitų vietinių mainų priemonių, jau žinomų numizmatikos Pasaulyje.
Aš, kaip kilęs iš Lietuvos, specializuojuosi Lietuvos numizmatikoje. Galbūt Amerikos numizmatus ganėtinai sudomins, kad maždaug prieš 3000 metų gintaras jau buvo naudojamas kaip mainų priemonė Lietuvoje, Finikijoje, Judėjoje, Graikijoje, Egipte, o vėliau ir Romoje.
Ankstyviausius įrašus apie gintarą turime hebrajiškuose, egiptietiškuose, graikiškuose ir lotyniškuose šaltiniuose – maždaug 1475 m. pr. Kr. Mozė ir Aaronas degino ant altorių gintarus, egiptiečių vadintus „sakal“. Pagal Mozės nurodymus, gintaras buvo viena iš keturių kvapiųjų medžiagų, naudotų tabernakulyje. Iš kur Mozė ir Aaronas gavo gintaro? Jokios abejonės, egiptietiškais kanalais. Kam žydams apsikrauti gintaro našta iškeliaujant iš Egipto, jeigu jis nebūtų turėjęs visuotinės vertės? Turbūt jie nebūtų to darę. Jeigu Aaronas, atstovaudamas žydų Tautai kaip aukščiausiasis Žynys, drįso atnašauti Dievui degindamas gintarą; ir jeigu mana išore lyginama su bdellium (gintaru), galima daryti išvadą, kad gintaras buvo vienas vertingiausių iš jų turėtų daiktų. Dar žinoma, kad finikiečių pirkliai nuolatos tiekdavo karaliui Saliamonui gintarą, kad šis galėtų deginti jį savo nuostabiojoje šventykloje.
Gintaras gana dažnai minimas graikų poezijoje. „Odisėjoje“ Homeras mini gintarą tris kartus. Kai žuvo garsusis Graikijos didvyris Ajakas (1209 m. pr. Kr.), graikai sudegino jo palaikus ant gintaro krūvos ir šitaip sudievino. Menelajas, garsus Graikijos valdovas (apie 950 m. pr. Kr.), žinomas kaip turtingiausias Pasaulio valdovas, savo menių sienas inkrustavo ne vien auksu ir dramblio kaulu, bet ir brangiu gintaru. Maždaug 430 m. pr. Kr. Graikų rašytojas Herodotas tvirtino, kad gintaras buvo apyvartoje (kaip pinigai) Graikijoje ir kitose šalyse ir kad jis buvo viena brangiausių iš tuo metu žinomų medžiagų. Kaip amerikiečiai prieš keletą metų puolė į Vakarus ieškoti aukso, taip senovės žmonės iš Finikijos, Graikijos, Asirijos ir Romos skubėjo į Lietuvą ieškoti gintaro. Kai kuriems šių senovės klajūnų pavyko rasti gintaro kraštą, bet daugumą suklaidino pavydūs ir gudrūs Finikijos pirkliai. Nenuostabu, kad tiek daug randame apie gintarą ir Lietuvių gentis, gyvenusias Baltijos Jūros pakrantėje ir rinkusius gintarą, Herodoto, Pitėjo, Tacito, Plinijaus, Strabono, Pomponijaus, kitų senovės autorių rašiniuose.
Matyt, Romoje gintaras buvo naudojamas kaip mainų priemonė ir papuošalas, ypač tarp Romos kariškių ir patricijų. Neronas nusiuntė į Lietuvą specialią ekspediciją gauti gintaro; Plinijus rašo, kad ekspedicija buvo labai sėkminga.
Sakoma, esą prieš Finikijos pirkliams atvykstant į Baltijos pakrantę, Lietuviai nežinojo gintaro vertės. Lietuviai apstulbo, kai finikiečiai ėmė siūlyti savo kardus, ietis, bronzinius papuošalus ir visokius vertingus daiktus už gintaro gabalus, bangų išmestus į Jūros krantą. Lietuviai „atėjo į protą“: ėmė rinkti gintarą ir mainyti į naudingus daiktus. Keista, bet faktas, kad net teutonai mielai pirko gintarą iš Lietuvių. Akivaizdu, kad tuomet gintarą imta vertinti net Lietuvoje, ir Pitėjas, keliavęs iš Graikijos į gintaro kraštą apie 300 m. pr. Kr., pasakoja, esą aisčiai (Lietuvos čiabuviai) „vietoj malkų degino gintarą“, t. y. „ant altorių vietoj Medžio degino gintarą“.
Kai kam gali kilti klausimas, kodėl gintaras buvo taip didžiai vertinamas. Gintaras tapo vertingas dėl daugelio priežasčių. Kaip ir auksas, gintaras randamas ne visur, taigi jis retas. Gintaro paklausa gerokai pranoko pasiūlą. Finikiečiai ne tik buvo drąsūs jūrininkai ir gudrūs pirkliai – jie dar puikiai mokėjo sukurti paklausą savo prekėms. Jie buvo labai pastabūs. Jie pastebėjo, kad patrynus gintarą pasklinda labai malonus kvapas; gintaras tada pritraukia papiruso daleles, ir tamsoje galima pamatyti kibirkštis. Gintarą deginant kyla tiršti labai malonaus kvapo dūmai. Tokių keistų savybių turintis gintaras buvo paslaptis; atrodė, kad jis antgamtiškos kilmės. Taigi buvo nesunku įtikinti prietaringus žmones, kad gintaras – „Apolono ašaros“ arba „dieviškųjų Heliadų Akmenys“. Apie gintarą buvo pasakojama daugybė pasakiškų istorijų, jam buvo priskiriama daug neįtikėtinų savybių. Beveik visi senovės Žmonės tikėjo, kad

„gintarų vėrinys ant kūdikių kaklo ypač gerai apsaugo nuo slaptų nuodų, taip pat nuo burtų ir užkeikimų.“

Egiptiečiai, ko gero, pirmieji ėmė nešioti gintarinius amuletus ir talismanus. Ypač buvo vertinami gintarai su juose įklimpusiais žaliais vabalais: žmonėms buvo nesuvokiama, kaip tokio stulbinančio grožio vabzdys gali gyventi gintare. Tas, kuris turėdavo tokį amuletą, buvo laimingas – jis turėjo lobį! Už gintarą su žaliu vabalu viduje buvo mokami milžiniški pinigai, tad juos galėjo įsigyti tik turtuoliai. Sakoma, net Lietuvoje finikiečiai siūlė 120 kardų ir 60 iečių už gintarą su žaliu vabalu viduje, nepriklausomai nuo mineralo dydžio. Mažiau pasiturintys finikiečiai turėjo tenkintis nešiodami skarabėjus – vabalus, kuriuos finikiečiai dirbdindavosi iš kokios nors kitos medžiagos. Reikia pažymėti tiems, kas kolekcionuoja Egipto amuletus su skarabėjais, kad paprotys juos nešioti prasidėjo nuo gintaro. Kita svarbi priežastis, kodėl gintaras taip išpopuliarėjo ir tapo toks vertingas, yra ta, kad senovėje Žmonės atnašaudavo Dievams, įteikdami gintarą šventikams ir šventikėms. Paprotys deginti gintarą įvairiose šventyklose ir orakuluose plačiai paplito dėl to, kad buvo manoma, jog tai, kas brangu Žmogui, nėra pernelyg gerai Dievams; be to, gintaras buvo pelningas šventikams ir šventikėms. Smilkalų, ypač vertingojo gintaro, kvapas stipriai veikė tikinčiųjų psichologiją. Kas žino, gal dėl gintaro visur ir imta naudoti per religines apeigas smilkalus.
Kiekvieną tikrą numizmatą ar archeologą domina ne vien nuo ko mainams pradėta naudoti viena ar kita medžiaga, bet ir iš kurios ji vietos. Senovėje Lietuva, Sirija ir Katanija buvo vienintelės vietovės, kuriose buvo randama gintaro. Lietuva daugybę amžių buvo didžiausias gintaro gavybos šaltinis; lietuviškas gintaras turėjo didesnę paklausą negu bet kuris kitas, nes buvo kietesnis, skaidresnis ir labiau žvilgėjo, be to, skleidė stipresnį ir malonesnį kvapą negu siriškas ar katanietiškas. Kvapnumas susijęs su tuo, kad šis gintaras atsirado iš suakmenėjusių vietinių pušų sakų, o niekur kitur Pasaulyje nerasi tokių kvapnių pušų kaip Lietuvoje. Garsus vokiečių mokslininkas ir iškilus chemikas daktaras Otto Helmas iš Dancigo nuodugniai ištyrė įvairias gintaro atmainas ir įrodė, kad gintaras, atkastas seniausiuose Mikėnų kapuose, kilęs iš Baltijos Jūros. Profesorius T. Opertas, asirologijos autoritetas, iš dantiraščio įrašo, padaryto Ninevijos karaliaus sudaužytame obeliske, įrodinėja, kad prekybinių ryšių tarp Asirijos ir šiaurinės Europos būta labai seniai. Garsiajame savo veikale „Lʼ Ambre Jaune chez les Assyriens“ jis šitaip išvertė šį dantiraščio užrašą:

„Permainingų vėjų Jūroje (t. y. Persijos įlankoje) jo pirkliai gaudė perlus; toje Jūroje, kur apogėjų pasiekia Šiaurinė žvaigždė (t. y. Baltijoje) jie gaudė geltoną gintarą.“

Žalvario įrankiai, įvairūs papuošalai iš aukso, sidabro ir bronzos, bei senovinės monetos, kurių gausiai randama Lietuvos Žemėje, ypač Klaipėdos apylinkėse, įrodo, kad gintaro eksportas iš Lietuvos buvo pasiekęs kulminaciją labai senais laikais.
Sunku pasakyti, kokiu pavidalu apyvartoje sukosi gintaras ir kokia buvo apytikrė jo vertė. Numizmatai dar turi ištirti šį klausimą. Žinome štai ką: Lietuvoje ir Finikijoje gintaras cirkuliavo neapdirbtu pavidalu ir jo vertė priklausė nuo dydžio, kokybės ir vietovės. Egiptiečiai gintare išraižydavo savo Dievų atvaizdus. Graikijoje gintaras cirkuliavo karolių ir amuletų pavidalu. Romoje tarp patricijų buvo paplitusios įvairios statulėlės ir dirbiniai; mažiausias dirbinys (apie 40 m. po Kr.) buvo vertas vieno sveiko vergo. Matyt, gintaras buvo pernelyg vertingas, kad būtų pjaustomas į tam tikrus dydžius, nes kuo didesnis buvo, tuo daugiau buvo vertas. Be to, jei gintaras būdavo supjaustytas ar su juo būdavo padaroma kokia nors klaida, jos nebegalėjai ištaisyti, nes gintaro negalima sulydyti ar sulituoti kaip metalo.
Kai kuriems numizmatams gali pasirodyti, kad aš per drąsiai tvirtinu, jog gintaras buvo naudojamas kaip mainų priemonė. Ilgai studijavau šį klausimą ir štai dėl kokių dalykų patikėjau, kad vienu metu gintaras buvo naudojamas kaip pinigai:
  1. Daug šimtmečių gintaras buvo laikomas vienu brangiausių mineralų, kartais verte pranokstančiu auksą.
  2. Gintaras nuo neatmenamų laikų buvo visuotinai naudojamas beveik visose Europos, Azijos ir Afrikos šalyse. Gintaro randama net tarp paežerių gyventojų palaikų Šveicarijoje ir Prancūzijoje.
  3. Hebrajiškas žodis „šekel“ ar „sekel“ labai panašus į Žodį „sakal“ – „gintaras“. Finikiečiai gintarą vadino „sakal“. Egiptiečiai taip pat vadino gintarą „sakal“, o šis Žodis nėra nei finikietiškas, nei egiptietiškas. Taigi akivaizdu, kad jie pasiskolino šį Žodį iš kokios nors kitos Tautos. Net šiandien Lietuviai kartais vadina gintarą „sakais“, arba žemaičių tarme „saka“ (šis Žodis reiškia dervą (sakus) ar gintarą). Taigi drąsiai galima daryti išvadą, kad finikiečiai ir egiptiečiai pritaikė terminą „sakai“, Lietuviams reiškiantį gintarą. Kadangi žydų Tauta ilgą laiką buvo Egipto priespaudoje, hebrajų Kalba yra artimai susijusi su egiptiečių; negana to, kiti Egipto kultūriniai bruožai paliko gilų įspaudą žydų Tautai. Kai žydai ėmė kaldintis savo pinigus, pavadinimą savo sidabrinei monetai „šekel“ ar „sekel“ jie pasiskolino iš egiptiečių. Kai kurie autoritetai jau įteigė numizmatams, kad pavadinimas „sekel“ (šekelis) kilęs iš asirietiško „šakval“, reiškiančio „sverti“, todėl padarė skubotą išvadą, kad žydų žodis šekelis buvo pirmiausia vartojamas kaip svorio matas, o ne monetos pavadinimas. Gal jų nuomonė teisinga, o klystu aš. Tačiau manau, kad logiškiau piniginiam vienetui suteikti pavadinimą pagal jo vertę, negu pagal svorį, nors svoris čia irgi svarbu. Nesuprantu, kodėl svarsčiai turi būti gaminami vien iš sidabro, o ne iš kokio pigesnio metalo. Nejaugi sidabro tais laikais buvo taip gausu ir jis buvo tokios menkos vertės? Ne tik hebrajai, bet ir finikiečiai, babiloniečiai, persai turėjo monetų, pavadintų „sekel“; jų svoris gerokai skyrėsi. Jeigu „sekel“ reiškė svorio vienetą, o ne kainą, atitinkančią gintaro, tuomet visų tų šalių „sekeliai“ turėjo būti vienodo svorio. Vis dar esu linkęs manyti, kad esama didesnio panašumo tarp pavadinimų „sekel“ (šekel) ir „sakal“ (gintaras), negu tarp „sekel“ ir „šakval“ (sverti) – dėl to, kad beveik visur pripažįstama gintaro ir sidabro vertė.
  4. Graikai vadino gintarą „elektron“. Gerai žinomą lydinį iš trijų dalių aukso ir vienos sidabro graikai taip pat vadino „elektron“. Graikų poezijoje šie du „elektron“, atrodo, vartojami sinonimiškai, tad sunku pasakyti, kas turima galvoje kiekvienu konkrečiu atveju. Žodžio „elektron“ etimologija vis dar nėra galutinai aiški. Antikos tyrėjai mano, kad „elektron“ kilęs iš vieno iš Homero vartotų Saulės Dievo vardų „Elektor“. Profesorius Curtins kalba apie žodžio šaknį „ark“ (spindėti). Tačiau veikiausiai Žodis kilęs iš arabiško „el ek“ – „sakai“. Kyla klausimas, kodėl graikai pavadino šviesųjį auksą gintaru? Pasak kai kurių, šviesusis auksas buvo pavadintas „elektron“ dėl to, kad spalva labai panašus į gintarą. Negaliu sutikti su tokiu aiškinimu. Gintaras nepanašus į minėtą lydinį, kaip ir tas lydinys nepanašus į gintarą. Kadangi gimiau ir augau „gintaro krašte“, turiu įvairių šio mineralo pavyzdžių; be to, man pasisekė: turiu keletą pavyzdžių senovinių monetų, nukaltų iš lydinio, pavadinto „elektron“. Vieni visai nepanašūs į kitus! Baimindamasis, kad esu daltonikas, apklausiau keletą menininkų, itin jautriai skiriančių spalvas. Jie negalėjo suprasti, kaip elektroną (lydinį) spalvos požiūriu galima lyginti su gintaru. Grynas auksas panašesnis į gintarą negu elektronas. Mano nuomone, vadindami lydinį „elektronu“, graikai turėjo galvoje ne tiek gintaro spalvą, kiek jo didelę vertę ir visuotinį paplitimą. Ir, galimas daiktas, elektrono kaina tuo metu buvo tokia pati kaip gintaro, ir abu buvo Žmonėms vienodai priimtini kaip mainų priemonė.
  5. Atrodo, Romoje už gabalą gintaro galėjai nusipirkti visko. Plinijus aiškiai rašo: „Gintarinės statulėlės, kad ir kokios mažos, kaina viršijo darbingo sveiko vergo“.
Apmaudu, kad tiek mažai žinome apie gintaro panaudojimą vietoj pinigų. Niekada nebuvo rasta nė vieno gintaro gabalo su įspaudu. Esama egiptietiškų skarabėjų ir gintarinių amuletų su juose padarytais įrašais, bet jų nevadiname numizmatiniu įrodymu. Net žydiškas žodis „siegel“ ar lotyniškas „sigillum“ („antspaudas“), kurį etimologiškai galima kildinti iš egiptietiško „sakal“ (gintarinis skarabėjus), o moneta tėra metalo gabalėlis, su valdžios įgaliojimus turinčios įstaigos padarytu įspaudu. Bet ir tai Mums nepadėtų. Kita vertus, aišku, kad daryti kokių nors įspaudų gintare nebuvo reikalo. Auksą ir sidabrą buvo galima lengvai suklastoti; elektrono imitaciją irgi buvo nesunku pagaminti. Taigi buvo būtina, kad koks nors oficialus įspaudas būtų padarytas metaliniuose piniguose Žmonėms apsaugoti nuo klastočių. O štai gintaro neįmanoma suklastoti ar imituoti. Kiekvieno uoslė ir lytėjimas lengvai galėjo įrodyti, kad gintaras tikras, todėl nebuvo reikalo dėti ant jo kokio įspaudo.
Kai pirmą kartą pamačiau indėnų kriauklelių vėrinį, negalėjau patikėti, kad kai kurios indėnų gentys naudoja šiuos iš pažiūros šlykščius karolius kaip pinigus. Ant karolių nebuvo jokių įrašų, kurie būtų išsklaidę mano abejones. Tačiau dabar tikiu, kad tie vėriniai išties buvo naudojami kaip pinigai, nes esama įrodymų, patvirtinančių tai, kas užfiksuota numizmatinėje literatūroje. Numizmatikos požiūriu mano argumentai gali pasirodyti pernelyg silpni, bet aš tik neseniai ėmiausi šios užduoties. Gintaras nėra numizmatinė naujovė, bet beveik priešistorinis klausimas. Galimas daiktas, numizmatinis Pasaulis užmiršo gintarą todėl, kad viduramžiais krikščionybė įnirtingai kovojo, slopindama ir laidodama visas pagonybės idėjas ir senovinius prietarus. Gintaras, kaip daugybės prietarų pagrindas, turėjo būti nugalėtas, palaidotas ir užmirštas. Daug kruopščių tyrimų, susijusių su gintaru, galėtų atskleisti mums vertingos, įdomios informacijos. Gintaras išties nusipelno ne mažesnio dėmesio, negu indėnų kriauklelių vėriniai ir kitokios mainų priemonės.
Views All Time
Views All Time
17
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn