<…> Kilnios Giminės sūnau, nebijok!

Stok už savo širdį, išsitiesk, pakelk akis ir nieko nebijok!

Ir neklausyk daugiau, kas tau ką sako, o tik savo širdies. Neklausyk buvusių Draugų, jei ims tave šiepti, – anokie tuomet tai Draugai! Neklausyk žurnalistų, kunigų nei ekstrasensų – tik savo širdies. Ji, tavo širdis, vienintelė žino.

Jei suabejosi, atsikelk trečią nakties, atsisėsk, o jei visai pasiklydai – atsiklaupk priešais savo širdį ir sudėk prieš ją visas savo mintis, visus jausmus, visas viltis ir nuogąstavimus, visus įmantrius išvedžiojimus, kurių prisiskaitei ar prisiklausei, visus kaltinimus, kuriais tave gal apsvaidė. Ir patylėk. Širdis žinos.

Vos gimęs Vaikas dar nemoka vaikščioti, taip ir tu, radęs Gyvenimą, kurį laiką keturiom repečkosi, šlitinėsi lyg girtas ir išdarinėsi visokias kvailystes. Bet ar gimęs Vaikas turi kitą pasirinkimą, nei drįsti ir palengva išmokti?

Be to, pasirodyti kvailam – savaime verta pamoka. Atrodydamas kvailas tu kaip niekad aiškiai pradėsi suprasti, kad esi niekas. Visiškai nesvarbus. Svarbi tik širdis. Ji tavo viskas. O jai nė motais, kaip tu kam atrodai.

Kai pasielgsi teisingai, kad ir kaip tai iš šalies atrodytų, ji šypsosis ir švies. Ir nebus tuomet Pasauly už tave laimingesnio! Kai pasielgsi žioplai, ji žiūrės į tave ramiai ir tiesiai, kad ir kaip gudrautum teisindamas savo žioplumą. Kai padarysi tikrą kiaulystę, rasi ją nusigręžusią – ir prisiminsi, kaip buvo, kol jos dar visai nepažinojai. Iš to tau bus pamoka, ko iš tikrųjų nenori.

Nuo pilvo širdis bene ryškiausiai skiriasi tuo, kad pilvas tegali imti, o širdis reikalauja duoti. Gal dabar vėl pagalvosi apie pinigus ir susirūpinsi: kam ir kiek turėčiau duoti, kad atsipirkčiau? Bet nuo širdies neatsipirksi, kad ir kiek išdalintum, ypač jei dalinsi iš baimės ar savimeilės. O jei kam duosi iš širdies, iškart būsi laimingas. Be sąlygų ir išlygų.

Bet svarbiausia išmokti duoti taip, kaip sodininkas tręšia ir laisto, o verslininkas investuoja. Pasėti širdį savo Gyvenime ir auginti jos atžalas Pasaulyje. Pirmiausia atiduoti jai visus likusius metus, dienas ir valandas, visas akimirkas, o tada auginti viską, kas iš jos čia randasi. Tręšti, laistyti ir auginti, kas randasi iš širdies. Iš tavo širdies ir iš kito širdies, nes kai atpažinsi kito širdį, tarp jų nebebus skirtumo.

Tai ir yra aukojimas. Aukoti – tai ne atsipirkti nuo ko ar ko atsisakyti. Iš tikrųjų aukoti – tai įdėti malką ar įlieti degalų ugnin, kad ji išaugtų ir ryškiau sušvistų. Degalai – tai visos mintys, visi jausmai, visi patyrimai ir poelgiai, visa, kas tik nutinka kas akimirką; Ugnis – tai širdies Šviesa. Iš tikrųjų aukoti – tai viską mesti širdies Ugnin, kad ji ryškiau sužibtų, išaugtų, drąsiai įsipliekstų, nebeužpučiama jokių skersvėjų, galiausiai tarsi sprogimas visa užlietų, visa persmelktų neužblėsinama Šviesa.
Tik nesakyk, kad nesupranti, – tai paprasta! Gal pamiršai? Lietuvi, tave juk kitados vadino Ugnies garbintoju! O ir Lietuvio vardo tu juk vertas tiktai tol, kol lieji šitą auką.

Pamėgink šitaip valandą – ir patirsi Gyvenimą, pamėgink dieną – ir rasi Laimę, pamėgink metus – ir susigrąžinsi Tėvynę, kuri išsiskleis ir pražys aplink tave kaip tavo širdies sodas.
O jei ne, tai ne tu pirmas, ne tu paskutinis. Būta čia.

Šaltinis: raimundasbakutis.blogspot.lt

Raimundas Bakutis
Klaipėdos Universiteto rekreacijos ir turizmo vadybos bakalauras. Sveikos gyvensenos atstovas, bėgimo „Už blaivią Lietuvą“ sumanytojas, įgyvendintojas ir minties skleidėjas.
Domėjosi futurologija, geopolitika, dvasinėmis praktikomis, religijotyra, filosofija, istorija, literatūra, gimtos šalies Kultūra, tradicijomis ir amatais, propagavo sveiką gyvenimo būdą, blaivybę, žaliavalgystę.
Views All Time
Views All Time
67
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn