Iš enciklopedijos: Gvatemala – valstybė Centrinėje Amerikoje, nepriklausoma nuo 1840 m., plotas – 108,9 tūkst. kv. km, apie 15,5 mln. gyventojų.

Iš enciklopedijos: „United fruit company“ (UFCo) – JAV kompanija, veikusi 1899 – 1970 m. m., kurios pagrindinė veikla buvo tropinių vaisių (daugiausia bananų) auginimas Centrinėje ir Pietų Amerikoje ir jų pardavimas Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Dabartiniu metu jos verslo tesėja yra „Chiquita Brands International“.

Pirmąjį Gvatemalos nepriklausomybės laikotarpį (1840 – 1871 m. m.) šalį valdė konservatyvios politinės jėgos, kurios atstovavo stambiųjų vietos žemvaldžių interesams. 1871 m. revoliuciniu būdu valdžią perėmė liberalūs politikai. Jų lyderis, J.Rufinas Bariosas (J.Rufino Barrios), tapęs prezidentu, įdėjo daug pastangų įdiegti Gvatemaloje plantacinius kavos ūkius, išpardavė daug komunalinių žemių, sudarė sąlygas užsieniečiams įsigyti žemę ir steigti kavos, cukranendrių ir kitokias plantacijas, pritraukė užsienio kompanijas tiesti geležinkelius, suteikdamas jiems žemę ir koncesijas labai palankiomis sąlygomis. Vėliau ir kiti liberalūs prezidentai privatiems užsienio subjektams toliau pardavinėjo (o kartais tiesiog dovanodavo) žemes, teikė koncesijas gamtos turtams išgauti bei susisiekimo infrastruktūrai plėtoti.

1901 m. į Gvatemalą atėjo UFCo. Jai prezidentas M.Ch.Estrada Kabrera (M.J.Estrada Cabrera) suteikė apie 40 proc. derlingiausios žemės bei faktinę vienintelio tikro Gvatemalos uosto Puerto Barioso, per kurį vyko pagrindinė šalies užsienio prekybos apyvarta, kontrolę. UFCo dukterinė kompanija kontroliavo Gvatemalos geležinkelį, o per jį – ir visą susisiekimo sistemą. Estradą pakeitęs prezidentas Ch.Ubikas (J. Ubico y Castanedo) tęsė nacionalinio turto (ypač žemės) perdavimą užsieniečiams, o UFCo suteikė ypatingas privilegijas. Be to, siekdamas užtikrinti pigią darbo jėgą plantacijoms, išleido „liberalų“ įstatymą, kad valstiečiai, turintys mažesnį negu 4 hektarų žemės sklypą, privalėjo 90 dienų per metus nemokamai(!) atidirbti kurioje nors plantacijoje.

Nauji vėjai Gvatemaloje papūtė po to, kai gupė nacionalistiškai nusiteikusių jaunesniųjų karininkų, studentų ir intelektualų 1944 m. įvykdė vadinamąją Spalio revoliuciją, o valdžią gavo Ch.Ch.Arevalas (J.J.Arevalo Bermejo). Jis ėmėsi plačių demokratinių reformų. Dar gilesnes reformas vykdė kitas prezidentas – J.Arbensas (J.Arbenz Guzman). Jis pradėjo programas, turėjusias sugrąžinti ekonominę Gvatemalos nepriklausomybę – kurti naują uostą, tiesti plentą į Karibų jūros pakrantę, statyti valstybinę hidroelektrinę, o svarbiausia – vykdyti žemės reformą. 1950 m. šalyje 2 proc. žemės savininkų valdė 70 proc. dirbamos žemės.

J.Arbenso dekretas nurodė vyriausybei nuo 1952 m. eksproprijuoti nenaudojamus didžiųjų žemės valdų plotus. Kompensuojama už tuos plotus buvo valstybinėmis 25 metų trukmės obligacijomis su 3% metinėmis palūkanomis, suteikiant obligacijų pagal eksproprijuotos žemės vertę, naudotą mokesčiams apskaičiuoti. Perimta žemė (607,5 tūkst. ha) turėjo būti perduota valstiečiams ne didesniais kaip 17,2 ha sklypais; tokiu būdu žemės gavo apie 100 tūkst. valstiečių šeimų – 1/6 visų Gvatemalos šeimų. Tarp kitko, paties J.Arbenso šeima dėl reformos neteko arti 790 ha žemės.

UFCo tuo metu buvo stambiausias žemvaldys šalyje, turėjo 223 tūkst. ha, iš kurių naudojo tik 15 proc., tad neteko 162 tūkst. ha. Dėl to, kad kompanija, siekdama sumažinti mokesčius ir naudodamasi savo įtaką ankstesnėms valdžioms, buvo deklaravusi nerealiai mažą žemės vertę, jos kompensacija buvo tikrai menka (apie 25 kartus mažesnė, negu ta, kuri galėjo būti suteikta už realią žemės vertę). Gindama savo interesus, UFCo kreipėsi į JAV vyriausybę pagalbos. 1954 m. prasidėjo speciali JAV Centrinės žvalgybos valdybos kampanija prieš Gvatemalos valdžią.

Be propagandinio karo, Hondūre, UFCo priklausančiose žemėse, buvo rengiama antivyriausybinė samdinių armija, kuri tais pačiais metais įsiveržė į Gvatemalą ir privertė J.Arbensą atsistatydinti ir emigruoti. Prezidentu tapo K.Kastiljas Armasas (C.Castillo Armas), kuris nedelsdamas atšaukė visas ankstesnių dviejų prezidentų reformas. Kontrreformoms palaikyti buvo suformuotos stiprios represinės pajėgos, nes pernelyg daug žmonių jau naudojosi tų reformų rezultatais ir naujojo prezidento politika skaudžiai kirto per jų interesus.

Natūralu, kad tiesiog negalėjo nekilti pasipriešinimas valdžiai. 1960 m. grupė jaunesniųjų karininkų pasitraukė iš kariuomenės, įkūrė pasipriešinimo judėjimą ir pradėjo partizaninį karą. JAV ginklavo ir mokė vyriausybinę armiją. Vyriausybė palaikė „mirties eskadronus“ – pusiu karinę organizaciją antivyriausybiniams elementams naikinti. Savo ruožtu, partizanų pajėgas papildydavo ekonominę ir ginkluotą priespaudą patiriantys valstiečiai, įvairiomis formomis jas rėmė socialistinis lageris per Kubą.

Galiausiai 1996 m. buvo pasirašytas Taikos susitarimas, leidęs Gvatemalai grįžti prie demokratinės valdymo formos. 36 metų pilietinis karas, pasak specialios Jungtinių Tautų komisijos, kainavo daugiau kaip 200 000 (du šimtus tūkstančių!), daugiausiai valstiečių indėnų, gyvybių, 440 gyvenviečių buvo visiškai sunaikintos; vyriausybės pajėgoms ir jos remiamoms paramilitarinėms grupuotėms tenka atsakomybė už 93 proc. aukų.

Viena iš svarbiausių plika akimi matomų šios nacionalinės supertragedijos priežasčių buvo J.Arbenso agrarinės reformos atšaukimas, o giluminė priežastis – ekonominis įtakingos užsienio kompanijos įsigalėjimas valstybės ekonomikoje, per ekonominę galią įgauta politinė galia ir valstybės struktūrų pajungimas savų interesų tenkinimui ir apsaugai. O šito įsigalėjimo pirminis pagrindas – neribojama užsieniečių žemės nuosavybė.

Respublika

Audrius Rudys
Audrius Rudys (g. 1951 m. kovo 6 d. Vilniuje) – ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, Lietuvos ir Vilniaus miesto politinis veikėjas.
Views All Time
Views All Time
20
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn