|

Budizmo kanoniniai tekstai

Beveik 5 amžius po Visiško Užgesimo Budos mokymo esmė buvo platinama žodžiu, pagal nustatytas budistų Susirinkimo Rajagaha vietovėje taisykles. Vienuoliams prireikdavo beveik 25 metų, kad pažodžiui įsiminti visą mokymo esmę. Raštiškai fiksuoti kanoninius tekstus imta tik apie I a. pr. Kr. Pirmiausiai jie buvo užrašomi sanskrito, jo dialektų kalbomis ant palmės lapų , vėliau imti versti ir į kiniečių, tibetiečių kalbas. Pats išsamiausias iš visų mus pasiekusių, užrašytas pali kalba Šri Lankoje ir vadinamas Pali kanonu arba Tipitaka (pali kalba -“trys pintinės”)-tai pilnas kanonizuotų budistinių tekstų rinkinys, kartu su senaisiais komentarais tapęs Theravados pakraipos budizmo klasikinių tekstų pagrindu. Jį sudaro apie 8000 istorijų, pasakojimų, legendų, aforizmų ir pamokymų, su senaisiais komentarais šis skaičius pasieks 15000.

Restauruotas Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos sarkofagas
|

Restauruotas Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos sarkofagas

1997 m. lapkričio 22 d. įvyko iškilmingas Vilniaus vaivados Lietuvos didžiojo etmono, žymaus politikos veikėjo, kultūros ir meno mecenato kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno (1547-1603) palaikų perlaidojimas Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios mauzoliejuje. Prieš metus 2ia jau buvo perkeltas restauruotas Jonušo Radvilos, Biržų ir Dubingių kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono, sarkofagas. Šios iškilios asmenybės buvo ne tik įžymūs karo vadai, bet ir meno mecenatai. Jų dėka Kėdainiuose buvo įsteigtos gimnazija ir spaustuvė, atlikta Biržų pilies rekonstrukcija, įkurta kuntskamera Liubavos pilyje. Radvilų sarkofagus restauravo aukščiausios kategorijos restauratorius Gintaras Kazlauskas. Minėti sarkofagai – tai savotiški meno kūriniai, atskleidžiantys barokines laidojimo tradicijas Lietuvoje, atspindintys, jog ir Lietuvoje didikai XVI-XVII a. buvo iškilmingai laidojami naudojant meniškus gausiai puoštus įvairiomis dekoratyvinėmis detalėmis metalinius ar metalu kaustytus sarkofagus.

| | |

V.Adamkus – už Vorutos pilį

Prieš kopdamas į Šeimyniškėlių piliakalnį, esantį Anykščių rajone, šalies vadovas Valdas Adamkus pareiškė, kad ši vietovė jam asocijuojasi su karaliaus Mindaugo Vorutos pilimi bei Lietuvos valstybingumo ištakomis. Netrukus Prezidentas pratęsė prieš kelias savaites prasidėjusį ir vis atsinaujinantį žodžių mūšį su premjeru Algirdu Brazausku dėl Valdovų rūmų Vilniuje statybos. Išgirdęs apie anykštėnų ketinimus jau kitąmet ant šio piliakalnio pastatyti pirmąjį Vorutos pilies kuorą, V.Adamkus pritarė šio statinio idėjai. Lygindamas karaliaus Mindaugo laikų medinės Vorutos pilies ir Valdovų rūmų statybas, šalies vadovas pareiškė: “Būtent statykite, o ne ką nors atstatinėkite!” Tačiau anykštėnai neskubėjo džiaugtis valstybės vadovo suteiktu prioritetu Vorutos piliai prieš Valdovų rūmų statybą Vilniuje. Miestiečiai, gausiais būriais laukę Prezidento kiekvienoje numatytoje jo trumpo vizito vietoje, pirmiausia pasigedo šalies vadovo pokalbio su jais apie sunkų dabartinį gyvenimą. Algų laiku negaunantys Anykščių rajono mokytojai Prezidento atvykimo proga ketino surengti piketą, tačiau vėliau nusprendė nedrumsti šalies vadovo ramybės.

| | |

90 procentų tinklapių dizainas yra kraupus

Žinomas interneto tinklapių kūrimo specialistas, knygų apie interneto naudojimą autorius Jacobas Nielsenas, duodamas interviu naujienų portalui „Silicon“, pareiškė, jog 90 procentų interneto svetainių neatitinka paprastumo ir grafinės išvaizdos standartų. Pasak J.Nielseno, daugelis bendrovių kuria sudėtingus, nepatogius naršyti tinklapius, o daugelis internetą įsivaizduoja kaip skelbimų lentą, kurioje galima kabinti milžinišką kiekį reklamos. „Didžioji dalis svetainių kūrėjų neturi jokio supratimo apie naudojimosi paprastumą ir „draugišką“ vartotojo sąsają. Dar keisčiau – kai kurie iš jų nesupranta kam gali būti naudojamas internetas. Tyrimais įrodžiau, jog jei vartotojas svetainėje neranda reikiamos informacijos per 10 sekundžių, jis jos ieško kitur. Tokio paprasto reikalavimo neatitinka 9 iš 10 interneto svetainių“, – teigė specialistas.

Britanijoje prasidėjo kalėdinių pašto ženklų medžioklė
|

Britanijoje prasidėjo kalėdinių pašto ženklų medžioklė

Didžiojoje Britanijoje antradienį prasideda didžioji kalėdinių pašto ženklų medžioklė, kurios dalyviai stengiasi gauti ypatingą “deimantinį” pašto ženklą, vertą vieno milijono svarų (1,45 mln. dolerių – 5,8 mln. litų). Karališkasis paštas pirmadienį pranešė, kad įsigijusieji 12-os aukščiausios rūšies kalėdinių pašto ženklų rinkinius juose galės rasti vieną milijono svarų vertės “deimantinį” pašto ženklą, penkis 50 000 svarų vertės “rubininius” pašto ženklus bei 25 “safyrinius” pašto ženklus, kurių vertė – po 10 000 svarų. “Dabar bet kuriuo metu, vien išbėgus įsigyti kalėdinių pašto ženklų, kažkieno gyvenimas gali pasikeisti”, – pareiškė Karališkojo pašto direktorius. Ši reklaminė kampanija baigsis gruodžio 24 dieną.

| |

Japonija – ne tik žydinčių sakurų ir robotų kraštas

Japonijos fenomenas, regis, iki šiol yra sunkiai suvokiamas pasauliui, bet nuo to dėmesys ir domėjimasis tik didėja. Tas dėmesys pirmiausia krypsta į žmones. Ne veltui sakoma, kad norint turėti Japonijos ekonomiką pirmiausia reikia būti japonu. Šalyje šiandien gyvena 127 mln. žmonių. Be to, apie 1 mln. japonų gyvena užsienyje, daugiausia JAV. Japonai tarp kitų tautų išsiskiria keletu ypatybių. Pirmiausia – nacionaline sudėtimi. Japonai sudaro net 99 proc. visų šalies gyventojų. Dažnai jie save vadina dar ir Jamato žmonėmis, apeliuodami į Jamato lygumų, besitęsiančių aplink senąją sostinę Kiotą, regioną, kuriame suklestėjo japonų kalba, raštija, visa kultūra. Vėliau japonai asimiliavo okinavus, kalbančius savitu dialektu. Žemiausią pakopą tarp šalies gyventojų užima burakuminai, kurie keletą šimtmečių buvo diskriminuojami. Kaip patys burakuminai, taip ir daugelis kitų žmonių ieško darnesnių santykių tarp įvairių žmonių grupių. Gyvena šiek tiek korėjiečių, kinų, tajų, filipiniečių, kurie dirba mažiau apmokamus darbus.

|

Lietuva ir Lenkija nori keistis archyviniais dokumentais

Lietuvos archyvų departamentas ir Lenkijos generalinė archyvų valdyba nagrinės galimybę keistis originaliais archyviniais dokumentais. Toks sprendimas yra įtvirtintas Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo reikalų ekspertų grupės pasirašytame protokole. Kaip pranešė Kultūros ministerija, ekspertų grupė Vilniuje posėdžiavo nuo pirmadienio iki trečiadienio.Tai jau antrasis grupės posėdis, pirmasis vyko šių metų pradžioje Varšuvoje. Kaip BNS sakė kultūros viceministrė, Lietuvos delegacijos vadovė Ina Marčiulionytė, tokios galimybės reikalingos tam, kad Lietuvos ir Lenkijos archyvarai galėtų pasikeisti archyviniais dokumentais, kurie saugomi vienoje šalyje, tačiau yra svarbesni ir labiau reikalingi kitos šalies archyvarams. Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo išsaugojimo reikalų ekspertų grupė trečiadienį pasirašytame protokole taip pat numatė, kad Lietuvos archyvų departamentas ir Lenkijos generalinė archyvų valdyba inicijuos daugiašalį archyvų ekspertų susitikimą dėl Radvilų archyvų projekto, kuriame dalyvautų ne tik Lietuvos ir Lenkijos, bet ir Rusijos, Ukrainos bei Baltarusijos atstovai.

Problema: meilė mokytojui
|

Problema: meilė mokytojui

Meilė įsiveržė į paauglės Virginijos gyvenimą ir viską “sujaukė” – keturiolikmetė įsimylėjo savo biologijos mokytoją… Gyvenimas tapo kančia, slapta iliuzija: “Mokykloje stengiausi jį pamatyti kasdien. Klasės berniukai man tapo nebeįdomūs: jie dar tokie vaikai…”. Virginija ėmė itin domėtis biologija, lyg kitų pamokų ir nebūtų. Paklausus, kaip sekasi, dažniausiai buvo galima išgirsti vieną ir tą patį atsakymą: “Koks puikus tas biologijos mokytojas. Jis viską žino. Jis toks protingas. O koks jis vyriškas…”. Vieną dieną tėvai pastebėjo, kad jų dukra pasikeitė: ji jau nebe ta maža, nerūpestinga, be perstojo čiauškanti ar žaidžianti su lėlėmis mergaitė, o ištįsusi ir nusiminusi paauglė, kuri gali staiga užsiplieksti, kai kas nors ima jai patarinėti, kuri vis daugiau laiko stypso prie veidrodžio, kuri ėmė vengti bendrauti su klasės mergaitėmis ir berniukais, sėdi namuose ir nebėgioja į vakarėlius, apskritai tapo “kitokia”… Pagaliau tėvai išsigąsta: “Negi dukra įsimylėjo už save 15-ka metų vyresnį vyrą, ir dar – mokytoją. Negali būti!” Deja, taip gali atsitikti kiekvienai paauglei. Tuomet labai sunku būna tiek kenčiančiai dukrai, tiek išgyvenantiems tėvams, kurie tik ir galvoja, kad jų patiklia, naivia mergaite norima pasinaudoti. Yra tėvų, manančių, kad jų vaikams negali būti blogų dienų – jie negali būti liūdni, nelaimingi, nusiminę. Tačiau iš tiesų vaikams, o ypač paaugliams, tenka įveikti daugybę nesėkmių. Viena iš mokykloje pasitaikančių problemų – nesėkminga meilė… mokytojui.

Apie meilę ir išsiskyrimą…

Apie meilę ir išsiskyrimą…

Sunku pasakyti, kas žmones šiais laikais taip traukia gyventi kartu. Anksčiau jau rašėme, jog seniau žmonės negyveno poromis, susitikdavo tik lytiškai santykiauti. Vėliau ilgus šimtmečius buvo skiepijamas noras (ir būtinumas) gyventi dviese, santykiauti tik su vienu partneriu. Moteriai psichologiškai, moraliai ir finansiškai buvo stengiamasi įdiegti, jog ji priklausoma nuo vyro. Greičiausiai nuo tų laikų ir liko noras ištekėti, vesti ir sukurti šeimą. Teoriškai – šeima yra pati geriausia vieta motinystės instinktui realizuoti, t.y. pagimdyti ir užauginti vaikus. Tačiau praktiškai yra daug išsiskyrusių šeimų, kai vaikas dažniausiai lieka su motina. Tai nėra gerai, bet vargu ar būtų geriau, jei nepasitenkinimo ir neapykantos vienas kitam kupini sutuoktiniai toliau gyventų kartu. Taigi šeimos darna dažnai lieka tik svajonė… Kiekvienam žmogui natūralu rinktis tinkamiausią porą. Vieni turi didesnį pasirinkimą, kiti mažesnį. Bet nemažai merginų daliai nepavyksta sutikti tinkamo vyro. Kodėl? Dabartinis jaunimas mažai apie tai galvoja. Tiesiog džiaugiasi neribota seksualine laisve nuo pat paauglystės. Noras būti šiuolaikiškoms skatina merginas nusileisti vaikinų geismams. Bet kai amžius ima artėti prie trisdešimties, neišvengiamai kyla vienatvės problema. Trisdešimties metų sveiki, normalūs vyrai paprastai yra vedę, o viengungiai neretai turi asmenybės, bendravimo, seksologinių ar sveikatos problemų. Taigi draugystė su vedusiu vyru, pabėgimas nuo vienatvės pas gerą žmogų kai kurioms merginoms yra išeitis.

Ergonominiai reikalavimai klaviatūrai
| | |

Ergonominiai reikalavimai klaviatūrai

Klaviatūra šiuo metu yra pagrindinis informacijos įvedimo į kompiuterį įrenginys. Klaviatūros ergonominiai parametrai yra reikšmingi darbo efektyvumui, produktyvumui ir svarbūs patogumo požiūriu – ar malonu dirbti, ar nevargsta rankos ir t.t. Klaviatūros ergonominius parametrus reguliuojantys standartai skirti daugiau klaviatūros projektuotojams, tačiau jais gali vadovautis ir vartotojas, pasirinkdamas klaviatūrą kuriamoms kompiuterizuotoms darbo vietoms. Išanalizavus priimtus standartus ir atitinkamą literatūrą, galima išskirti šiuos pagrindinius klaviatūros ergonominius parametrus. Profilio aukštis – aukštis tarp vidurinės eilutės klavišų ir darbo paviršiaus (pavyzdyje pažymėtas PA). Vidurinė eilutė klaviatūroje yra C eilutė (standartas ISO/IEC) raidžių ir skaitmenų sekcijoje. Nuolydžio kampas (pavyzdyje pažymėtas NK) – kampas tarp klavišų viršutinės dalies plokštumos, einančios per A ir D eilučių klavišus ir horizontalios plokštumos. Klavišo nuspaudimo jėga – jėga, reikalinga perstumti klavišą į poziciją, kurioje bus užregistruotas ženklo nuspaudimas.