Jis danas Ole Nydahlas - lama, Karma Kagyu tradicijos budizmo meistras. Nustebote? "Ar gali būti keisčiau?", - pagalvojau . "O kur jo šafroninė sutana? Ir kodėl jis neskrajoja pora sprindžių virš žemės padrikai tibetietiškai dainuodamas?" Žinoma, jeigu apie budizmą žinočiau daugiau nei mačiau "Mažojo Budos" ištraukose, panašūs klausimai nekiltų. Manau, kad tik prieš keletą dienų atskyriau šią greitai plintančią "religiją" nuo mistiško kokteilio iš priverstinio galvų skutimo ir šeštojo dešimtmečio koncepcijų apie ramybę ir karmą. Išskyriau iš erdvės nuobodybių, kurie visi laiką bando...
Budizmas - iš svetur plitusi ideologija, tvirtai įsigalėjusi Kinijoje. Budizmo idėjos pradeda skverbtis į Kiniją jau pirmaisiais mūsų eros amžiais, o apie V a. jos paplinta tarp išsilavinusių žmonių. Ch’an budizmo pasekėjai Kinijoje sukuria gausią iš Indijos kalbų išverstą ir originalią literatūrą. Įsiliejęs į pagrindinį tradicinės kinų kultūros srautą, budizmas VI-X a. įsivyrauja daugelyje valstybės dvasinės kultūros sferų. Ch’an budizmas įtakos apogėjų pasiekia apie 300 metų trukusioje Tangų epochoje, 618 m. suvienijus daugybę tarpusavyje kariavusių kunigaikštysčių, kai statoma daug vienuolynų, suklesti filosofija, menas,...
- O kokie puikūs stebėjimo įrankiai yra tos mūsų juslės! Pavyzdžiui, nosis, apie kurią joks filosofas nekalbėjo su pagarba ir dėkingumu, yra pats subtiliausias instrumentas, kokiu tik mes galime disponuoti: ji gali konstatuoti net mažiausius judėjimo pokyčius, kurių nekonstatuoja nė spektroskopas. Šiandien mes turime lygiai tiek mokslo, kiek esame pasiryžę priimti juslių liudijimą,- kiek mes jas dar užaštriname, apginkluojame ir išmokome būti nuoseklesnėmis. Visa kita yra išgama ir dar-ne-mokslas: t.y. metafizika, teologija, psichologija, pažinimo teorija. Arba formalus mokslas, ženklų mokslas: toks kaip logika...
Kuomet Zaratustra pro uolą vieną suko, pamatė jis ant kelio žmogų, kurs draskėsi ir skėryčiojos lyg beprotis ir pagaliau ant žemės krito kniūpsčias. "Palauk! - Zaratustra sušuko mintyse.- Tenai turėtų būt žmogus didžiųjų siekių: jisai, matyt, pagalbos šaukias,- reik pažiūrėt, ar jam kuo galima padėti." Ir kai Zaratustra prie vietos tos pribėgo, kur matė žmogų, krentantį ant žemės, jis senį virpantį išvydo, kuris sustingusiom akim spoksojo; nors ir labai Zaratustra jau stengės pakelt jį ir ant kojų pastatyti, bet nieko gero neišėjo. Nelaimingasis,...
"Tenai yra kapų sala tylioji; ten ir kapai jaunystės mano. Tenai gyvenimo vainiką nunešiu aš, vainiką amžino žalumo." Štai taip širdy nutaręs, aš leidausi kelionėn jūra.- O jūs, vaizdai, regėjimai jaunystės! O, meilės žvilgsniai jūs visi, akimirksniai jūs dieviškieji! Kaip jūs man dingote taip greitai! Aš jus prisimenu šiandieną kaip savo mirusiuosius. Nuo jūsų, mano mieli mirusieji, saldus man kvapas sklinda, gaivinantis ir širdį, ir verčiantis pravirkti. Iš tikro sukrečia jisai ir širdžiai jūros vienišo keleivio suteikia atgaivą malonią. Esu aš vis dar...
Aš dvasios tris virsmus jums apsakysiu: kaip ji pavirto į kupranugarį, kaip tas paskui - į liūtą ir kaip galop iš liūto vaikas pasidarė. Sunkumų daugel tenka dvasiai, stipriai ir ištvermingai, ir pagarbos pilnai be galo: o tų sunkumų jos stiprybė trokšta, sunkumų kuo didžiausių. O kas yra sunku? - dvasia tuoj klausia ištverminga ir klaupiasi ant kelių, nelyginant kupranugaris, prašydama, kad ją gerai apkrautų. O kas yra sunkiausia, jūs herojai? - dvasia vėl klausia ištverminga: kad šitą naštą užsiversčiau ir mėgaučiaus stiprybe...
Mūsų dorybės? - Tikriausiai ir mes dar turime dorybių, nors, aišku, tai jau ne tos atviraširdės ir netašytos dorybės, už kurias mes gerbėme savo protėvius, bet kartu truputį ir vengėme jų. Mes, porytdienos europiečiai, mes, dvidešimtojo šimtmečio pirmagimiai, - su mūsų pavojingu smalsumu, mūsų daugiapusiškumu ir persirengimo sugebėjimais, mūsų glebiu ir tarsi persaldytu proto ir jausmų žiaurumu,- jei jau mes turėtume dorybių, tai, matyt, tik tokių, kurios galėtų geriausiai sutarti su slapčiausiais ir mūsų širdžiai brangiausiais polinkiais, su mūsų aistringiausiais potraukiais: tada pirmyn,...
Atskiros filosofinės sąvokos nėra atsitiktinės, jos rutuliojasi ne kiekviena skyrium, bet tarpusavio sąryšyje ir yra viena kitai giminingos; ir nors mums atrodo, jog minties istorijoje jos iškyla staiga ir netikėtai, iš tikrųjų jos priklauso sistemai, prilygstančiai viso kontinento faunai, pagaliau tai patvirtina ta aplinkybė, kad įvairiausi filosofai nė kiek nedvejodami vis iš naujo užpildo žinomą pradinę galimų filosofijų schemą. Tarsi veikiami nematomos jėgos, jie nuolat juda ta pačia trajektorija,- kad ir kokie nepriklausomi vienas nuo kito jie jaustųsi kritikuodami ar sistemindami, juos kažkas...
Kodėl lyja lietus, Sofija? Mokykloje tikriausiai mokeisi: lietus lyja todėl, kad vandens garai debesyse atvėsta ir kondensuodamiesi tampa vandens lašais, kurie dėl traukos jėgos krenta žemėn. Aristotelis tam pritartų linksėdamas galva. Tačiau pridurtų, kad tu paminėjai tik tris priežastis. "Medžiaginė priežastis" yra ta, kad konkretūs vandens garai (debesis) susidarė būtent tuomet, kai atvėso oras. "Veikiamoji priežastis" yra tai, kad vandens garai atšąla, o "formalioji priežastis" - kad vandens "forma", arba prigimtis, yra pliaupti žemėn. Jeigu šioj vietoj sustotum, Aristotelis dar pridurtų, esą lyja...
"Išdidumo mokykla", "pasipūtėliai", "išdidėliai" - taip Augustinas vėliau vadins neoplatonikus. "Pataisymuose" nesutiks su daugeliu savo jaunystės raštų teiginių: "Ir ne veltui man nepatinka pačios Platono, filosofų platonikų ar akademikų liaupsės, kuriomis juos taip išaukštinau, kaip tikrai nederėjo šlovinti šventvagių žmonių". Bet tai bus vėliau. O Kasiciake apie "platonikų knygas" Augustinas kalba kitaip. Pradėdamas dialogo "Prieš akademikus" antrą knygą, jis ilga prakalba kreipiasi į savo globėją Romanianą. Taip, Augustinas jau keliolika metų rusenęs meile išminčiai. "Tik štai, atsitiko perskaityti keletą svarbių knygų [...], kurios...
