Author: Povilas Lasinskas

Istoriškai susiformavo kelios skirtingos Vasario 16sios akto reikšmės vertinimo tradicijos. Tai ir suprantama: 1918-ji metai – vienas svarbiausių šalies istorijos lūžių, ir kiekviena praeities tyrinėtojų karta interpretuoja jį savaip. Nepriklausomos Lietuvos istorikams – A.Aleknai, Pr.Penkauskui, P.Klimui, A.Šapokai, V.Daugirdaitei-Sruogienei ir kitiems – tai buvo įvykis, tapęs oficialiu valstybingumo ataskaitos tašku, ir atitinkamai traktuotas gana vienareikšmiai, kaip nediskutuotinas tautos pasiekimas jos kelyje į laisvę. Viena, tai buvo jiems pernelyg artima praeitis, jų pačių gyvenimo dalis. Antra, jie panaudojo tik nedidelę atitinkamų šaltinių dalį. Tai anaiptol nereiškė, kad jie idealizavo Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Priešingai, asmeninė patirtis leido kai kuriems autoriams, visų pirma istorikui ir diplomatui P.Klimui, istorikui Z.Ivinskiui, teisininkui M.Römeriui, realistiškai vertinti epochą: valstybingumo atkūrimo deklaracija dar nereiškė tikrojo suvereniteto, nes okupacinė vokiečių valdžia iki 1918 kovo 23 d. apskritai nebuvo linkusi jos pripažinti, o vėliau buvo numatytas politinis ryšys su Vokietija. Tačiau anuo metu dažniausiai buvo apsiribojama konspektyviu pagrindinių įvykių išvardijimu apibendrinamuosiuose didaktiniuose veikaluose. Simboliškas ir pranašiškas tapo A.Maceinos filosofinis nepriklausomybės prasmės apmąstymas paskutiniaisiais valstybės gyvavimo metais (1940): „Savo lietuviškos istorijos mes netekome tą momentą, kai netekome savo valstybės.”