Altruizmo epidemija
Danijos režisieriaus Lars von Triero filmai visuomet garsėjo ir tegarsėja savo šokiruojančia tematika ir forma. Būdamas vienas iš Dogmos 95 iniciatorių von Trieras niekada nestigo drąsos eksperimentuoti su kamera. Sekdamas Dogmos manifesto reikalavimais, kurių bene pagrindinis buvo siekis grįžti prie kiek įmanoma mažiau komerciškai įmantrios kino filmų produkcijos, Lars von Trieras leisdavo sau nestabdyti kameros net ir tuo atveju, kai tai peraugdavo į pusiau spontanišką aktorių orgiją. Kaip bebūtų, bet tokie jo filmai kaip Epidemija, Europa, Idiotai, Prieš bangas ir, žinoma, Dogvilis vienu ar kitu būdu analizuoja Danijos režisieriui taip aktualią idealizuoto altruizmo problemą. Lars von Triero filmuose altruizmas visuomet perauga arba į savo priešingybę, arba visišką savi-destrukciją. Įdomumo dėlei verta atkreipti dėmesį, kad altruizmo ir egoizmo priešstata yra palyginti nesenas kultūrinis reiškinys. Altruizmo sąvoka, bent jau taip, kaip mes šiandien ją vartojame, buvo nukalta pozityvizmo pradininko Auguste‘o Comte‘o. Comte‘ui altruizmas reiškė besąlygišką tarnystę ir rūpestį kitais, pirmiausia rūpestį visos visuomenės gerove. Ilgainiui ši sąvoka įgavo dar griežtesnę konotaciją kaip tik dėl to, kad buvo supriešinta egoizmui. Tokie egoizmo „adeptai” kaip Thomas Hobbesas, Niccolo Machiavelli ar Friedrich Nietzsche buvo ir tebėra siejami su atviru savanaudiškumo „propagavimu”.