Velykiniai margučiai
Margučių menas – labai įdomi taikomosios dailės šaka, glaudžiai susijusi su kulto apeigomis. Margutis krikščionių siejamas su Velykų ir kitomis pavasario šventėmis – Sekminėmis ir Jurginėmis. Apskritai kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie buvo dovanojami svečiams ir artimiesiems, ypač vaikams. Margučiais buvo keičiamasi, jie buvo daužomi, ritinėjami. Margučiu kiaušinis vadinamas dėl to, kad jis yra išrašomas įvairiais raštais, tie raštai padaromi įvairiais būdais. Kai kiaušinis tėra nudažytas tik viena kuria nors spalva, tai jis paprastai ir vadinamas dažytiniu. Yra paprasta marginimo technika – batika, naudojama ir šiais laikais ir seniau Aukštaitijoje – Joniškio, Kupiškio, Rokiškio, Panevėžio rajonuose. Čia didelių įgūdžių nereikia. Kiaušinis apdėliojamas svogūnų lukštais, pataisų varpomis, žemuogių, rūtų, bruknių lapeliais, blunkančios medžiagos skiautelėmis, karpinėliais, linais ir panašiai, suvyniojamas į marlę, apsukamas siūlais ir verdamas dažuose. Išėmus ir atvyniojus, ant margučių lieka įvairūs raštai, jis atrodo lyg marmurinis. Lietuvoje žinomi du tradiciniai kiaušinių marginimo būdai: viena spalva nudažyto kiaušinio išskutinėjimas ir kiaušinio išrašymas karštu vašku. Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.