|

Gyvenimas po tikrovės

ByLukas Devita

Ateities vizija gali persimainyti per vieną dieną ir niekada nebūti tokia kaip buvo… įprasta manyti. Tuomet, gal tai suteiktų pagrindo pradėti nepasitikėti dabartimi. Ar šiandieninė tikrovė negalėtų būt permainyta taip radikaliai, kaip tik mūsų sąmonė pajėgtų išgyventi, priimti naują suvokimo būdą? Laikų ar pasaulio pabaiga, prie kurios mes jau imame priprasti, įtraukia negatyvias tiek “fizines” apraiškas, kaip globalinės katastrofos, tiek dvasinius reiškinius, kaip moralinį žmonių nuopuolį, nesąmoningumą – kas tarpusavyje aiškiai siejasi, pavyzdžiui, ekologinių krizių akistatoje. Aklai egocentriški žmogaus poelgiai neigiamai įtakoja aplinką, kurios “susirgimai” pasireiškia žemės drebėjimais ar uraganais. Jau vis rimčiau skamba prielaidos apie pastarųjų tiesiogines sąsajas su besaikiu resursų ir ypač naftos eksploatavimu, šeimininkiškai siurbiant iš žemės gelmių. Tuo tarpu nafta išlieka ir destruktyvių karinių bei politinių konfliktų objektu. Ar mes pakliuvę į spąstus? Tačiau laikų ar epochos, kaip pasaulėžiūros pabaiga gali būti, jei ne tokia fiziškai drebinanti, tai sukrečianti meta-fiziškai iki pačių sielos gelmių. Tikrovė juk beveik pilnai priklauso nuo mūsų įsitikinimų, nes esminė jos dalis visiškai nepatikrinama “apčiuopiamai”. Pasaulėžiūros normos tai savotiškas tarpusavio susitarimas, įsitikinimų sistema, kurią niekas nenori palikti savaime lyg kybančią ore.

Peržvelgiant lietuviškąją Pank erą (1982-1986)
| |

Peržvelgiant lietuviškąją Pank erą (1982-1986)

ByLukas Devita

Turėjau progos apie tai rašyti ir praėjus galybei laiko, norėtųsi šį tą pataisyti ar išreikšti, tikiuosi, geriau. Tuomet pasakojau lyg senstelėjęs suaugęs tipas, prisimenantis jaunus laikus. Dabar, jaučiaus lyg vėl jaunesnis, kalbantis apie senus laikus.( Beje, vienu iš atjaunėjimo receptų būtų ilgalaikis nesusitaikymas su klišinėmis visuomeninėmis normomis, bet tai jau kita tema). Kaip ir prieš gerą dešimtmetį, taip ir dabar, apsistosiu ties lietuviškuoju punk fenomenu, kurį aktyviausiai pažinojau 1982 -1986-ais metais, gal pavadinkim tai pirmąja era. Nors žodžio punk (toliau vartosiu lietuviškai įsisavintą “pank”) dabar jau niekam netenka aiškinti, jis tikrai lieka vienas laisviausiai interpretuojamų socialinių ir muzikinių terminų. Dėl “pank” nesiliauja diskusijos, jis – gyvas. Taigi norėtųsi leistis į trumpą archeologinį žygį ir keliais bruožais apžvelgti ištakas, lietuviškąjį pank judėjimą, kurį laikau visiškai savarankišku originaliu reiškiniu, galinčiu vadintis netgi tautišku. Spontaniškas lietuviškas pank, kiek pamenu, apsireiškė tiesiog ore, apie 1982-uosius ir niekada neturėjo vieningų taisyklių ar įstatų, tad aprašyti jį tvarkingai neįmanoma, tokia turbūt jau Pank Akademijos specifika ( beje, jei yra mokslo darbuotojų nesutinkančiu su šiuo teiginiu ir turinčių medžiagos apie bet kokį punk pasireiškimą Lietuvoje ankstesniais laikais, prašome pateikti pranešimus).

Ateitis nebus tokia kaip buvo: keletas fantastinių filmų vaikams
| |

Ateitis nebus tokia kaip buvo: keletas fantastinių filmų vaikams

ByLukas Devita

Nors mokslas neigia laiko mašinos egzistavimą, išlieka nemažai būdų ramiai keliauti į praeitį. Ir turbūt nėra labiau visaapimančio, kaip senas kinas, kartais laikomas slapta svaiginimosi priemone, kartais – dvasiniu atradimu. Kaip ten bebūtų – tai pats saugiausias (?) kelias, nereikalaujantis ypatingų įgūdžių ir pasirengimo. Rekomenduotinas. Jei skaitote lietuviškai, vadinas gyvenate Šiaurės hemisferoje, ir gal būt jau ne pirmus metus. Šioje teritorijoje, prieš gerą 20 metų, milijonai televizijos ekranų, ne-kapitalistinių piliečių namuose, rodydavo lyriškus gražius (ir, sakoma, didaktinius) filmus, jei skirtus vaikų bei jaunesnei auditorijai. Ir žinoma, be reklaminių pauzių. Nors ideologiškai varžomos, bet netikėtai plačių užmojų kino juostos buvo kuriamos įvairiose studijose, išsidėsčiusiose po visą, nenoriai prisimenamą Tarybinę tėvynę. Ir dažnai į jaunus jautrius žmones kreipėsi ypač talentingi autoriai. Į jaunatvišką praeities laikmetį,devintąjį dešimtmetį, anglų kalbos šalyse rašomą 80’s ar net golden eighties gal būt lengviausiai atsiveria durys, ypač jei jūs buvote dvylikos ar šešiolikos 1984-ais, ar net jei buvote tuomet tik dviejų metukų. Ši data, nuo pat George Orwell’o 1948-ų metų anti-utopijos, dabar – mokyklinės programos romano “1984”, bene labiausiai įsiamžinus iš visų. O dvylikametis Maskvos moksleivis Kolia, 1984-ais išėjęs nupirkti kefyro, apleistame name užtinka laiko mašiną ir netikėtai nukeliauja į 2084-uosius.