Lolitos sindromo anatomija
Lolita neįmanoma tapti – ja reikia gimti. Na, bent jau taip manė vienas prieštaringiausių (ir, beje, populiariausių) XX amžiaus literatūrinių personažų Humbertas Humbertas. Vargu ar jo kūrėjas Vladimiras Nabokovas galėjo įsivaizduoti, kad skandalinga istorija apie suaugusio vyro meilę dvylikametei mergaitei taps vienu ryškiausių Vakarų pasaulio kultūros archetipų. Koketiškumas, „kampuotas” paaugliškas žavesys ir pusiau žaismingas abejingumas tapo tvirtu „moters-mergaitės” įvaizdžio kūrimo pagrindu ir jis išlieka viena iš žymiausių ir patraukliausių mados pasaulio atrakcijų. Šiuolaikinė populiarioji kultūra itin mėgsta žaisti klišėmis, sustabarėjusiais stereotipais. Būtent dėl to Lolitos įvaizdis jau seniai užėmė garbingą vietą tarp kitų ne ką mažiau žinomų šiuolaikinio moteriškumo išraiškų. Kartu su ja šiame sąraše puikuojasi fatališka vamp moteris, tikroji ledi, emancipuota karjeristė, linksmoji draugiška mergina, amerikiečių šmaikščiai vadinama girl next door, ir kiti simboliai, padedantys patogiai ir kūrybiškai keisti veidrodyje matomą atvaizdą. Vis dėlto atrodo, kad naująjį pavasario–vasaros sezoną žymiausių mados namų dizaineriai yra tvirtai įsitikinę: veidrodyje privalote matyti tik vieną, beveik nesikeičiantį vaizdą. Rodos, kito pasirinkimo mes paprasčiausiai nebeturime – privalome nedelsdami išlaisvinti savo vidines Lolitas. Šių metų pavasario–vasaros sezonas sukėlė nemažai ginčų.