Author: Libertas Klimka

Pavasaris poetų eilėse prasiskleidžia jausmų žiedais. Prabunda gamta, ir tarsi sugrįžta jaunystė… Įvairių tautų kultūrose būta pavasario švenčių, skirtų švelniems jausmams. Jas globodavo grožio, patrauklumo, meilės ir santuokos dievaitės: graikų Afroditė, egiptiečių Izidė, romėnų Venera. Amžini jų globojami ryšiai, tad ir pavasario meilingos šventės tebėra kalendoriuose. Lietuvoje kaskart vis populiaresnė darosi šv. Valentino diena. Atvežta žurnalistų iš Vakarų, triukšmingai žiniasklaidos išplatinta, gerokai reklamos sukomercinta, šventė jau beveik užgožė sovietmečio reliktą – Moters dieną, kovo 8-ąją. Tačiau šv. Valentino dienos tradicija yra kilusi viduramžių universitetuose, akademinio jaunimo tarpe, o dabar ir vaikai širdelėmis puošiasi. Kitados būta papročio rašyti jausmingus laiškelius išrinktajai, dabar mobiliuoju telefonu siunčiami standartiniai logotipai. Kultūros reiškiniuose taip visados atsitinka su skoliniais. Jie subanalinami, praranda savo giluminę esmę. O išties įdomu, ar lietuviai senovėje savojoje religinėje sistemoje turėjo deivę, globojusią patrauklumą, meilę, santykius tarp priešingų lyčių, santuoką? Žinoma, mitologinis pasaulis yra realiojo atspindys. Ir dangiškoji šeima yra idealusis modelis pasaulietinei. Taip yra visose pasaulio tautų religijose. Tikėtina, kad nebuvo kitaip ir baltiškos kilties tautų kultūroje.

Įdomu, ar lietuviai savo prigimtinėje religinėje sistemoje turėjo deivę, globojusią santykius tarp priešingų lyčių, kūnišką patrauklumą, meilę, santuoką? Mitologinis pasaulis yra realiojo atspindys – dangiškoji šeima tai idealus pasaulietinės modelis. Taip yra visose pasaulio tautų religijose. Tikėtina ir baltiškos kilties tautų kultūroje. Populiarioje žiniasklaidoje vis paminima Milda, teigiama būtent ją buvus senovės lietuvių meilės ir piršlybų dievaite. Kitas klausimas, iš kur tos žinios? Ar išliko duomenų apie dievaitę Mildą patikimuose rašytiniuose šaltiniuose, ar bėra kiek tokios dievybės atminties tautosakoje ir folklore?
XIX a. Teodoras Narbutas (1784–1864) savo Lietuvos istorijos veikalo pirmajame tome, skirtame mitologijai ir išleistame 1835 m., išties aprašo dievaitę Mildą, globojusią meilės reikalus. Ir netgi nurodo vieną jos šventyklą buvus šalia Vilniaus, Antakalnyje, kitą – prie Kauno, Aleksote. Verta pacituoti šį tekstą, nes vėliau ne vienas interpretuotojas vis ką nors nuo savęs pridėdavo, pagražindamas meilės dievaitės įvaizdį. Taigi T. Narbutas rašo: „Milda yra meilės ir piršlybų deivė, kitaip Aleksota (Alexota). Kronikose apie ją nėra nieko konkretaus, vien šiokie tokie spėliojimai, tačiau padavimai, pasakojimai ir kai kurios liaudies dainos paaiškina tą mitą… Jai buvo skirtas balandžio mėnuo… O tyrimai tik vietiniai ir apima Kauno apylinkes, kur toji deivė, matyt, buvo ypač garbinama. Vienas iš to labai seno miesto priemiesčių iki šiol tebesivadina Aleksotu.