Miniatiūros – Tyčia
Nes aš jau buvau tame mieste, kur myliu. Nemyliu. Myliu. Nemyliu. Myliu. Myliu. Myliu. Ir nėra pasaulyje tiek mylių, kaip aš tave myliu. Tave tavo kūne. Kas pasakė? Nežinau. Tik nuėjo myliomis. Paskui, žinoma, sustojo. Prisėdo prie krūvos saldainių. Sušlamštė. Sušlamėjo. Mažai žodžių apie mažus jausmus. Palengvėjo. Numalšino saldumą iki šleikštumo. Ir paskui jau ilgai nebenorėjo. To didelio jausmo, matant didelę saldainių krūvą. To gero žinojimo, kaip tai yra skanu. Kai atkando pirmą kąsnį. Kai nebegalėjo liautis. Kai žinojo, kad pasisotins per anksti. Kad godumas nugalės. Ir kad savanoriškai prievartausis dėl užganėdinto žinojimo. Ir pabaigęs liks su praverta burna ir greimu apsitraukusiomis akimis į dangaus vartus. O šalia daug saldaininio popieriaus. Šiukšlės. Laikas. Vanduo. Ir paskui jau ilgai nebenorėjo. Tik sunkiausia apgauti prisiminimus. Ir lengviausia viską suversti sapnams.