Lolita – nekaltybės ir nedorybės mišinys
Lolita – sutrumpintas ispaniškas Doloresos vardas. Taip Vladimiras Nabokovas pavadino savo romano „Lolita”, išvydusio šviesą 1958 metais Amerikoje, pagrindinę veikėją. Skandalingo siužeto ir erotinių scenų dėka romanas akimirksniu tapo bestseleriu… Šiandien atsiras nemažai žmonių, neskaičiusių romano, tačiau Lolitos vardą žino visi. Vargu ar galėjo V. Nabokovas numatyti, kad jis suteiks vardą vienam kultinių XX-ojo amžiaus antrosios pusės įvaizdžių. Ir XXI-ajame amžiuje Lolitos įvaizdis – vis dar mados viršūnėse.Lengva V. Nabokovo ranka sukurtas paveikslas, pasauliui išgirdus provokuojančią jaunos mergaitės ir pagyvenusio vyro meilės istoriją, peržengė literatūrinio žanro rėmus. Matyt, įvyko kažkoks sutapimas: visuomenė, kurioje 1950 metų pabaigoje prasidėjo iki tol nematytas jaunimo maištas, pamėgo šią literatūrinę veikėją ir pavertė ją mados ikona. Galima sakyti, Lolita netgi tapo hipių, pasisavinusių iš jos mėgavimosi savimi infantilumą kartu su nepaklusnumu ir įžūlumu, įvaizdžio skelbėja. Tam, kad pavirstų madingu produktu, įvaizdžiui būtinas vaizdinis įsikūnijimas. Tai įvyko1962 metais pasirodžius Stenlio Kubriko filmui „Lolita”, kuriame debiutavo Sue Lyon. Būtent jos išvaizda, filmui pasirodžius ekranuose, tapo pirmuoju gausių pamėgdžiojimų pavyzdžiu. Bet kas gi tokio ypatingo slypi šioje merginoje – paauglėje? Paslaptis paprasta: nekaltybės ir nedorybės mišinys.