Apie toleranciją
Jei perskaitę antraštę kartu su vienu gan charizmatišku Vilniaus universiteto politinės filosofijos profesoriumi norėtumėte emocingai sušukti: „Uoai, tik nereikia, ir vėl, jau esame tiek ir tiek apie tai girdėję, jau nusibodo!“, tai tam tikras naivumas, verčiantis mane rašyti šitą tekstą, sako, kad būtent jums ir reikėtų jį skaityti toliau. Pranešti, kad jau pavargai nuo visko – o labiausiai nuo visokios tolerancijos, liberalizmo, žmogaus teisių, lyčių lygybės, pakantumo kitataučiams bei kitarasiams, ir, žinoma, Briuselio (ar šiaip eurokažko) diktato – šiandienėje Lietuvoje yra dažnai laikomas pirmuoju ir nepamainomu tiek intelekto, kritiško proto bei gero išsilavinimo, tiek patriotiškumo ir nesumeluoto rūpinimosi šalies ateitimi ženklu. Kartais šiedvi pusės skiriasi, kartais, ir tai visų baisiausia, sutampa. Pasisakančiųjų, jog įvairiausių teisių per daug ir kad jos esą jau seniausiai pasiekė absurdo ribą, daugėja kaip „ant mielių“. Pasidairius žiniasklaidoje ima atrodyti, kad už „laisvą, nonkomformistinę intelektualinę mintį“ gausi parų nuo europrievaizdų, arba, kad įlipus į troleibusą tūlą lietuvį-patriotą-kataliką ištiks Rosos Parks likimas, vos pastarajam prisėdus ant kėdelės, sukils visos įmanomos mažumos ir pradės nabagą po teismus tąsyti. Deja, šiam tikėjimui paneigti nereikia net į troleibusą lipti. Pakanka išeiti į gatvę. Tad kaip čia taip?