Ką ir kaip Dievas laimina?
Ką atsakytumėte, jei kas nors jūsų paklaustų: „Kas liudija ar įrodo, kad Dievas tave laimina?” Prisimintumėte pasisekusius darbus, gerą sveikatą, savo didelį namą ar gerus santykius su aplinkiniais? Nenustebkite, jei apie tai pirmiausia ir pagalvojote, tai – natūralu. Pasaulio, ir, deja, kai kurių krikščionių standartais, turtas, gera sveikata, sėkmė versle ir pripažinimas yra akivaizdūs palaiminto gyvenimo ženklai. Tačiau pasaulio standartai visiškai neatitinka to, ką palaiminimais vadina Biblija. Ką reiškia būti Dievo palaimintam? Manau, geriausiai į šį klausimą atsako Šventojo Rašto eilutės – evangelijos pagal Matą 5-7 skyriai. Taip, tai Kalno pamokslas. Jėzus su mokiniais užkopė į kalną ir pradėjo juos mokyti, sakydamas: Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus (Mt 5, 2-12). Užlipęs ant kalno, nuo kurio atsivėrė nuostabi Galilėjos jūros panorama, Jėzus pradėjo mokyti nustebusią minią. Jo žodžiai ir valdžia, su kuria Jis kalbėjo, trikdė. Jis mokė visiškai priešingai, nei jie buvo įpratę girdėti mokant savo religinius vadovus. Kas yra palaimintieji? Vargšai dvasia, liūdintys, persekiojami ir romūs? Pasaulis laiko juos nevykėliais, o ne nugalėtojais!