Autorius: Jūratė Nedveckaitė

Ant Šeškinės kalno sostinėje, dygsta nauji „Akropolio“pastatai, ypač išryškėjantys vakare, kai juos apsupa šviesų jūra. Atrodo, „Akropolis“ jau taikosi susilyginti su sostinės simboliu – Gedimino pilimi – ir savo aukščiu. Architektams neramu: kas leido tokią akivaizdžią savivalę? Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkas Vytautas Dičius, kalbėdamas apie „Akropolio“ plėtrą, kerta be užuolankų: „Statyba yra savavališka“. Pasak pašnekovo, jau tada, kai architektai šį reikalą iškėlė į viešumą, buvo iškirstas netoli statybų esantis miškas, pakeistos Ozo geomorfologinio draustinio ribos. Be to, vietoje iš pradžių numatyto vieno...

Gyventojai skundžiasi, kad dar neseniai Viršuliškių ir Šeškinės mikrorajonų gyventojai laisvalaikiu mėgavosi įstabaus grožio mišku ir pieva. Sunku patikėti, kad pačiame Vilniaus centre galėjai patekti į senovės Lietuvą menančią girią, kur šalia išlakių pušų, kur ne kur svyrančių berželių išdidžiai ošia šimtamečiai ąžuolai. Čia pat – ledynmečio sustumtos kalvos, įvairiaspalviais žiedais kvepianti pieva. Vasarą – vėsūs pėsčiųjų takai, žiemą – puikios slidininkų trasos. Laiške rašoma: „Toks grožis neliko nepastebėtas tautos išrinktųjų. Staiga dingo šalia „SOS vaikų kaimas“ driekęsis jaunuolynas, kirtavietėje suburzgė traktoriai, sunkiasvorės...