Apie dovanas
Gauti dovanas dažniausiai būna malonu. Tačiau nelengva, oi nelengva pačiam dovanoti. Ką jau kalbėti apie gausias Kalėdų dovanas artimiesiems, draugams, jeigu vienos dovanos ieškojimas gali tapti visos dienos darbu. Štai kolegės šeimyna susilaukė berniuko. Neisiu gi aplankyti tuščiomis rankomis. Taigi, suku galvą, ką dovanosiu. Gal sauskelnių? Ne, kolegė pasiturinti – įsižeis tokia pigia ir paprasta dovana. Kompaktą su vaikiškomis pasakomis ar lopšinėmis, gal pasakų knygą? Ne, ne, per daug banalu, visi juos dovanoja. O be to, kam naujagimiui pasakos?.. Gal kažką pačiai mamai. Ne, vyras įsižeis. Apima neviltis. Tada bandau prisiminti, ką man žmonės yra dovanoję. Pliušinę žiurkę, marškinius, vyno butelį, šimtą dolerių. Ne, niekas netinka, o šimto dolerių dar ir gaila. Lyg nujausdama, kad galvoju apie dovanas, iš kito kambario atitipena dar viena draugų dovana – mano augintinė – kiemsargių veislės kalaitė vardu Svajonė. Per paskutinį mano gimtadienį draugai ją įteikė, teigdami, kad visą gyvenimą aš neva svajojęs turėti šuniuką ir kad dabar mano svajonė išsipildžiusi. Visaip bandžiau prisiminti tokią gražią svajonę, bet nepavyko. Dovanos juk neatsisakysi – į namus teko priimti naują gyventoją, naują Svajonę. Labiausiai ją vertinu už tai, kad mane, užkietėjusį namisėdą, kas dieną išveda pasiganyti į Antakalnio mišką, kur bevaikštant kartais kyla visai neblogų minčių ir svajonių. Taigi, vaikštinėju su Svajone, tikėdamasis sulaukti genialios minties apie dovaną. Deja…