Kasdien prarandame išsvajotosios Lietuvos valstybės dalelę
Gyvenime išmokta daug ką pakelti ir panešti, todėl skaudulys nėra kantrybės ar nuovargio jausmas, jeigu regima aplinka ir intuicija kasdien taria liūdnas tendencijas ir atima laisvės pojūtį. Mes įpratę, kai reikalai liūdni, sakyti, kad laikas viską ištaisys ir sutvarkys arba nauja karta pakeis. Gal taip ir būtų, jeigu Lietuvoje neklestėtų elito neveikimo, laukimo, bejėgiškumo, nuolankumo, prisitaikymo, patarnavimo stipresniam, veidmainiavimo ir gobšumo dvasia. Visi mato ir supranta, bet tie “visi“ nieko nedaro arba negali padaryti. Negalima guostis tuo, kad Laisvė, Suverenitetas ir Teisingumas rasis vėliau, “po to“. Tai reikalinga šiandien ir dabar, o ,,po to“ mūsų jau nebebus ir tai reikš, kad mes to niekada neturėjome. Jaunas žmogus jaučiasi gyvensiąs amžius. Kasdienybės verpetuose dažnai sunku sustoti ir pagalvoti – vis bėgi, vis bėgi, vis bėgi. Gyvenimo mano saulutė jau leidžias. Kas padaryta, tai padaryta, kas nespėta ar nesugebėta – taip pat žinoma ir jau nepakeičiama. Skaudu tylėti, pasakyti ataskaitingai bei protestuojant prasminga ir būtina bent savo artimiesiems – su kuo buvai, kas esi šiandien, kuo lieki, su kuo išeini, nes kiekvienas trupinėliu atsakome, juo labiau nenorint niekdariams po mirties bejėgiškai ir veidmainiškai patarnauti pripažįstant jų padorumą. Šiandien, deja, lieka širdgėliška istorinė prievolė viską apmąstyti, apibendrinti ir pasakyti, kad sielai būtų lengviau, kad laisvesnis jaustumeisi, ir būtent tuo laiku, kaip sakė vienas autorius, „kol dviveidžiai medkirčiai pjauna Lietuvą kaip mišką“. Tylėdamas atrodytum ir liktum lyg įbaugintas, priklausomas, sulaužytas ar visiems besilankstantis, viskuo patenkintas ir sotus prisitaikėlis bei paglostomas veidmainis Lietuvos valstybės egzistenciniame iššūkyje, nunykimo meto maro puotoje.