Pavydas – varomoji ar griaunamoji jėga
Mitų, patarlių ir anekdotų apie lietuvių pavydumą – galybė. Jei mūsų Marijos žemėje šventuolių tėra vienetai, tai pavyduolių – apstu. Tarsi pavydas būtų mūsų nacionalinė vertybė, leidžianti piktintis gyvenimo neteisybe ir guostis nenusisekusia dalia. Pavyduoliai – toli gražu ne išrinktieji. Pasak psichologės psichoterapeutės Indrės Treigienės, kaip ir visi kiti jausmai, pavydas yra absoliučiai universalus jausmas, būdingas kiekvienam iš mūsų. Skiriasi tik pavydo dozė ir jo išraiškos formos. Tokia jau mūsų žmogiškoji prigimtis, kad vienus mylime mažiau, kitus daugiau, vieniems daugiau pavydime, kitiems mažiau. Ir nieko čia nepadarysi. Vieniems neišvengiamai pavydime jaunystės, grožio, gero humoro jausmo, garbės ar didelio namo, kitiems – partnerio, jų tarpusavio santykių. Pavydime net ir tiek pat uždirbantiems savo kolegoms – kad juos labiau myli, bendradarbiai dažniau užkalbina, pakviečia išgerti kavos, pagiria šukuoseną ar rašo daugiau elektroninių laiškų. Ir net patys nepajuntame, kaip smarkiai savigrauža apkartina mūsų profesinius kontaktus. Matome kolegą tik kaip tam tikrų savybių, kurių patys neturime, savininką. Pavydime kitokiam, ir nebūtinai geresniam. Šnairuojame į kaimyną net ir tuomet, kai jis nusiperka panašios vertės kaip mūsų automobilį. Neseniai didžiavomės turintys didelį namą, o štai jis, niekšas, pasistatė dar erdvesnį!
