Kaip mylėjo senovės graikai? Nuo erotinės iki platoniškos meilės
|

Kaip mylėjo senovės graikai? Nuo erotinės iki platoniškos meilės

Šiais laikais apie meilę kalbėti tapo beveik banalu. Gal todėl, kad lietuvių kalboje, kaip ir daugumoje indoeuropiečių kalbų, yra vienas pagrindinis žodis „meilė“. Jis aprėpia daugybę labai skirtingų meilės objektų: aistrą, motinos meilę, tėvynės meilę, draugų meilę ir t.t. Todėl ir girdime – meilė šen, meilė ten. Kaip kokiame meksikiečių seriale. Senovės graikai turėjo daugybę skirtingų žodžių, išreiškiančių meilę draugams, meilę svečiams, meilę plačiąja prasme, švelnumą, nesavanaudišką meilę, dėkingumo meilę, prieraišumą. Seksualią aistrą vadino eros. Apie tokią – erotinę – meilę visų pirma ir pagalvojame, kai išgirstame šį žodį. Paskaičius Platono „Puotą, arba apie meilę“, atrodo, kad senovėje graikai niekuo daugiau ir neužsiėmė, tik gulinėjo, puotavo, išgėrę dėstė vienas kitam savo samprotavimus ir mylėjosi. Beje, taip, kad šiais laikais atsidurtų kalėjime už nepilnamečių tvirkinimą. Anais laikais tai buvo svarbus didžiai gerbiamų ir išmintingų vyrų užsiėmimas. Ir Platono kūrinio pavadinimas graikų kalboje skamba išdidžiai – symposion. Kaip koks Seimo posėdis ar mokslinė konferencija. Tai kaip gi mylėjo senovės graikai – erotiškai ar platoniškai? Graikų meilės samprata daugialypė. Erotas (romėnų mitologijoje Kupidonas arba Amūras) – tai visų pirma aistringos, fizinės meilės ir vaisingumo dievas. Paprastai jis vaizduojamas kaip išdykęs berniukas ar kūdikis su lanku ir strėlėmis.

Kaip mylėjo senovės hebrajai? Giesmės ir realybė
|

Kaip mylėjo senovės hebrajai? Giesmės ir realybė

Giesmių giesmė – vienas gražiausių meilės poezijos pavyzdžių ne tik hebrajų, bet ir pasaulio literatūroje. Tai pastebi visi skaitę bent keletą posmų. Dėl to ginčų nekyla. Tačiau apie kokią meilę kalbama šioje knygoje? Ar įmanoma, kad greta knygų, skirtų Dievo tautos žygiams, Sandorai, pranašų darbams aprašyti, atsidurtų toks erotiškas tekstas? Dalis Šventojo Rašto tyrinėtojų sau nesuka galvos – erotika, tai erotika. Pasak jų, kūniška meilė yra natūrali gyvenimo dalis, todėl nieko keisto, kad tokia knyga yra senovės hebrajų šventraščio dalis. Skaitant pažodžiui, Giesmių giesmė iš tiesų skamba kaip odė žmogiškai ir, žinoma, kūniškai meilei. Šis tekstas toks seksulaus, kad vienu metu žydų berniukams iki 13 metų buvo draužiama jį skaityti. Čia gausu tiesioginės ir netiesioginės meilės kalbos. O juk, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi. Dažnai Giesmių giesmėje minimi žodžiai „vaisius“, „obelis“ ekstrabiblinėje to meto literatūroje simbolizuoja vyriškas genitalijas. Razinų pyragas (Gg 2, 5) buvo naudojamas senovės Babilono vaisingumo ritualuose, paprastai kepamas moters formos. Kaip ir obuoliai, razinos buvo laikomos afrodiziaku. Sodas paprastai simbolizuodavo moterį arba jos intymiausias vietas, uždaras ar paslėptas sodas – nekaltą mergelę, o įžengimas į sodą – lytinį aktą. Žodžiai „koja“ ir „ranka“ taip pat dažnai buvo naudojami kaip genitalijų eufemizmai.

Kaip mylėjo pirmieji krikščionys: ar liko vietos erotikai?
|

Kaip mylėjo pirmieji krikščionys: ar liko vietos erotikai?

Nežinau kito šventraščio, kuriame toks svarbus ir reikšmingas būtų žodis „meilė“. Naujajame Testamente jis kartojamas itin dažnai. Turbūt net netikintys yra girdėję didžiausią ir svarbiausią krikščionybės įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 23, 37. 39). Ir ne vienas turbūt susimąstė: „Na, kaip gi aš mylėsiu kokį vargetą ar vagį? Koks jis man „artimas“? Myliu savo tėvus, vyrą ar žmoną, vaikus, draugus. Bet mylėti kiekvieną sutiktą, netgi man kenkiantį?..“ Čia ir vėl pakiša koją mūsų lietuvių kalba. Meilė meilei nelygu. Agapė juk ne erotas. Jėzus, atsakydamas į klausimą, kas yra „artimas“, kartu pasako ir ką reiškia „mylėti“. Gerojo samariečio palyginimas (Lk 10, 29–37) moko, kad artimo meilė yra sąmoningas pasirinkimas ir veiksmas, o ne jausmas. Jėzus sako: „Eik ir tu taip daryk“. Ne „jausk“ ar „galvok“, o „daryk“. Suprantama, žmogus negali visiškai valdyti savo jausmų, tačiau gali valdyti savo elgesį. Tuomet aiškesnė darosi ir garsioji šv. Augustino frazė: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Juk ne apie įsimylėjimą jis kalba. Įsimylėjėliai ir taip būna truputėlį „išprotėję“, o jeigu dar darytų viską, ką nori… Žmogus netobula būtybė ir jo meilė netobula. Jeigu tai suprasime per jausmo prizmę. Tačiau jeigu galvosime apie meilę Dievui kaip apie Jo įsakymų vykdymą, kaip apie Jo matymą kiekviename sutiktajame, „mylėti“ ir „daryti“ reikšmės sutaps.