Kaip mylėjo senovės graikai? Nuo erotinės iki platoniškos meilės
Šiais laikais apie meilę kalbėti tapo beveik banalu. Gal todėl, kad lietuvių kalboje, kaip ir daugumoje indoeuropiečių kalbų, yra vienas pagrindinis žodis „meilė“. Jis aprėpia daugybę labai skirtingų meilės objektų: aistrą, motinos meilę, tėvynės meilę, draugų meilę ir t.t. Todėl ir girdime – meilė šen, meilė ten. Kaip kokiame meksikiečių seriale. Senovės graikai turėjo daugybę skirtingų žodžių, išreiškiančių meilę draugams, meilę svečiams, meilę plačiąja prasme, švelnumą, nesavanaudišką meilę, dėkingumo meilę, prieraišumą. Seksualią aistrą vadino eros. Apie tokią – erotinę – meilę visų pirma ir pagalvojame, kai išgirstame šį žodį. Paskaičius Platono „Puotą, arba apie meilę“, atrodo, kad senovėje graikai niekuo daugiau ir neužsiėmė, tik gulinėjo, puotavo, išgėrę dėstė vienas kitam savo samprotavimus ir mylėjosi. Beje, taip, kad šiais laikais atsidurtų kalėjime už nepilnamečių tvirkinimą. Anais laikais tai buvo svarbus didžiai gerbiamų ir išmintingų vyrų užsiėmimas. Ir Platono kūrinio pavadinimas graikų kalboje skamba išdidžiai – symposion. Kaip koks Seimo posėdis ar mokslinė konferencija. Tai kaip gi mylėjo senovės graikai – erotiškai ar platoniškai? Graikų meilės samprata daugialypė. Erotas (romėnų mitologijoje Kupidonas arba Amūras) – tai visų pirma aistringos, fizinės meilės ir vaisingumo dievas. Paprastai jis vaizduojamas kaip išdykęs berniukas ar kūdikis su lanku ir strėlėmis.