Author: Algimantas Matulevičius

Tikrai nebesinori prisiminti to baisaus ciniško melo ir veidmainystės kurį tonomis ant mūsų galvų be jokios sąžinės graužaties pylė ne kokie nors gatvių šlavėjai o Lietuvos aukščiausios valdžios institucijos Seimo nariai ir vadovai. Tačiau negalima tylėti, nes ir toliau tas vyksta. Po brutaliai nupirktų rinkimų. Nupirktų ne tik per pačius rinkimus, bet ir prieš tai keletui partijų išsidalinus žmonių taip sunkiai uždirbtus dešimtis milijonų litų savo rinkiminei reklamai iš valstybės biudžeto, o kitus palikus be lėšų. Apie kokius teisingus ir lygius rinkimus visiems joms dalyviams galima teigti, jeigu iš TV ekranų ir kitos žiniasklaidos jau gerokai prieš rinkimus sklido panigirika keltui partijų ir jų vadams, o kiti iš anksto buvo paskelbti autsaideriais. Apie kokius teisingus rinkimus galima teigti, jeigu vienų aiškiai melagingi pažadai buvo tiražuojami milijoniniais tiražais net nepažymint, kad tai melaginga reklama, o apie kitų tikrai pažangias idėjas išvis nutylima. Galų gale ką atstovauja VRK, jeigu ne tuos kurie demonstruoja jėgą ir įvaro VRK vadams panišką baimę, kad gavę valdžią juos nubaus arba pamalonins, kaip ir atsitiko. Todėl net nereikia tikėtis, kad VRK imsis ryžtingų priemonių pašalindama iš rinkimų jau ne kartą nusikaltusią darbo partiją „šeriant“ V.Uspaskicho „Vikondos“ dešromis rinkėjus. Juk tai ne kartą naudota šių „veikėjų“ priemonė. Ir jeigu šį kartą nebūtų trūkusi visuomenės ir LR Prezidentės kantrybė vėl nieko nebūtų įvykę. Tiesa nelabai kas ir įvyko. Truputį patriukšmavo ir nutilo.

Sunku ir apsakyti tą būsena kuri mane apėmė išgirdus, kad Generalinė prokuratūra ir vėl paskelbė, savo seną pramaną apie mūsų tragiškai žuvusį saugumo pulkininką ir diplomatą Vytautą Pociūną. Jie tempė, tempė, tempė ir vis laukė kol mes pamiršime. Matosi, kad jie net nesiruošė keisti savo pozicijos. Kaip tūlas Justinas Laučius paskubomis dar 2006 metais, akivaizdžiai lenktyniaudamas su tuometiniu NSGK vykusiu parlamentiniu tyrimu, dieną prieš mums baigiant savo tyrimą, pareiškė, kad V.Pociūnas pats iškrito per langą man nesukėlė tokios nuostabos kaip dabartinis verdiktas. Pašiurpau ir pasimečiau. Reiškia situacija valstybėje tik blogėja. NSGK tyrimo atskleistas o žurnalistų taip pavadintas „valstybininkų“ klanas gyvas, įtakingas ir stiprus. Kad taip yra įtariau, bet vis dar ruseno viltis. Kaip sako lietuvių liaudies patarlė Viltis miršta paskutinė. Labai nesinori pripažinti, kad niekšai jau laimėjo ir jie diktuoja madas. Deja po tokių naujienų arba po V.Uspakicho triumfo per rinkimus ir antisisteminių jėgų fiasko (prie kurių priskiriu ir mūsų komandą) nusvyra rankos ir sunku surasti optimizmo be kurio neįmanoma kurti ateitį.

Jokia filosofinė mokykla nesugebėjo paaiškinti, kodėl vieniems žmonėms reikia tokių milžiniškų turtų, kai tuo pat metu milijonai kitų skursta visą gyvenimą. Žinomas mastytojas ir dramaturgas Moemas Somersetas pastebėjo, kad „duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė. Bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“ Pasaulis jau seniai kankinasi globalios sisteminės krizės konvulsijose. O ji pastaraisiais metais tik paaštrėjo. Deja, kaip nėra rimtos krizės priežasčių analizės, taip nėra ir receptų, kaip su ja susidoroti. Visas Lietuvos gyvenimas per pastaruosius dešimtį metų panašus į nuskendusio „Costa Conkordia“ laivo ir jo įkaušusio kapitono elgesį. Nėra jokio plano, jokios strategijos, tik ėjimas apgraibomis. O tuo tarpu šalis išsivaikšto ir toliau – juk jau praradome apie milijoną tautiečių. Tik ką stebėjome valdžių pasikeitimo šou, su tam tikrais ministrų „rankiojimosi“ ypatumais. Būkime biedni, bet teisingi, ar galima tikrai tikėti, kad tie, kurie pakeitė buvusius, atėjo su tokiomis idėjomis, su tokiomis nuostatomis, kad po metų mes visi pajusime pasikeitimus.