Mokytojai sunerimę dėl plintančios emo kultūros
Mokytoja Vilija Paukštienė baiminasi, kad į mokyklą neatskrietų jaunimo judėjimo emo aidai. „Kaip reikėtų šiam pražūtingam reiškiniui pastoti kelią? Mane labai išgąsdino dešimtokių klausimai apie prieš keletą savaičių Kaune įvykusias savižudybes“, – rašo pedagogė. Ne viena Vilija tuo rūpinasi. Gavau net kelių mokytojų prašymus išsamiau papasakoti apie keistus jaunimo polinkius, pavadintus emo, svetimus lietuvių būdui ir katalikų religijai. Ši žiauri mada sujaudino daugelį jaunų mamų, auginančių dukteris ir sūnus. Suprantu jų baimę ir širdies skausmą. Žodis „emo“ reiškia jausminės hardcore muzikos trumpinį. Šios muzikos kryptis susiformavo JAV jau praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Iki šiol šis judėjimas žavi nemažai paauglių, ypač mergaičių. Šį reiškinį tyrę psichologai, gydytojai, mokslininkai, pabrėžia šeimoje supančios aplinkos reikšmę bręstantiems vaikams. Jeigu motina, tėvas dėmesingi sūnui ar dukrai, galimybė prarasti vaiką klaidžiame paauglystės amžiuje – kur kas mažesnė. Močiutė man nuolat primindavo didžiąsias nuodėmes, pabrėždama, jog nuodėmių nuodėmė – savižudybė. Pasak jos, nieko nėra baisiau kaip pakelti prieš save ranką. Panašią mintį mokykloje mums diegė ir mokytojos. Tiesa, kitais žodžiais pagrįsdamos, kaip svarbu saugoti save, vienintelį Žemės erdvėje. Net keli vyresnio amžiaus mokytojai priekaištauja žiniasklaidai dėl kauniečių mergaičių žūties pagarsinimo, taip populiarinant ydingą jaunimo srovę.