Paskendusi meilė
Praėjusi vasara buvo ypatinga… Ypatinga mūsų meilei… Meilei, kurios jau nebėra… Nesunaikinau nei aš, nei tu jos – ją sunaikino laikas… Laikas be tavęs… Niekas nepadėjo man užmiršti… Bėgdama vis tiek nesugebėdavau neatsigręžti… Eidavau nuleidus galvą, kad nieko nematyčiau, bet akys vis tiek vogčiomis pažvelgdavo į dangų, kad pamatytų žvaigždes, kurios labiausiai primindavo, apie tavas akis… Bet ne vien žvaigždės buvo tokios brangios ir artimos mūsų meilei… Jai buvo brangiausia žiema… Žiema, atnešusi sniegą, kuriame mes žaizdavom lyg maži vaikai, kuriame įsižiebė kibirkštėlė, sušildžiusi mūsų širdis, uždegusi meilę. Nuostabiausias laikas, pažinus tave, man tapo gruodis… Kada aš pajutau pirmą kartą taip plakančią širdį, dėl žmogaus, kuriame radau savo svajonių princą… Deja, princai būna tik pasakose, o pasakomis tikima laikinai… Dabar tai niekam nieko jau nebereiškia.. Na, galbūt man – pirmoji meilė juk ypatinga tuo, jog lieka visam gyvenimui atminty… Bet šią vasarą aš ją paskandinau… Pasiryžau po tiek laiko, kada tik vildavausi išgirsti tavo žingsnius artėjančius link manęs… Aš ant smėlio didžiosiom raidėm užrašiau tavo vardą, paskutinį kartą prisipažinau meilėje ir pridėjau laišką be raidžių, kurį sukūriau mintyse iš tų žodžių, kurie liko neišsakyti tau.. Tau, kuris įsiamžino mano gyvenimo knygoj tarp pagrindinių personažų… Vis dėlto Ačiū, tau už viską… Už tai kokia aš dabar esu.. O VAIKYSTĖ – vieną dieną ji vis tiek turėjo mirti…