|

„Duok kyšį!“ – Korupcija politikoje, visuomenėje ir universitetuose

Jau buvo imta galvoti, kad Lietuvos universitetuose korupcijos siautėjimas rimsta. Atlyginimų kėlimas universitetų darbuotojams ir žymiai išsiplėtusios legalios galimybės užsidirbti, regis, galėjo apmažinti tokio “prisidūrimo prie algos” poreikį. Galų gale korupcija universitete – argi tai ne sovietinis paveldas?! Tie laikai praėjo, tai ir korupcija turėtų pasibaigti. Bet kur tau. Nuo JAV ir Vakarų Europos, kur kyšininkavimas (ir priekabiavimas) yra tabu ir kur už tokius dalykus ypač griežtai baudžiama, kur į klausimą “ar jūsų profesoriai paperkami?” sulauktumėte tik sutrikusio “kas, kas?” – nuo viso šito Lietuvos aukštosios mokslo įstaigos dar gana toli. Ir nepaisant stačiai šėlstančių vakarietiškų vėjų ir madų. Lietuvos studentų atstovybių sąjungos užsakymu atlikti tyrimai atskleidė gana liūdną vaizdą: apklausus 1000 studentų iš 39 Lietuvos aukštųjų mokyklų, 33 proc. dalyvių pripažino, jog teko duoti kyšį. Populiariausia kyšio forma – susimesti dovanai prieš egzaminus. Tai yra tekę daryti net 52 proc. studentų. Antroje vietoje – asmeninės dovanos ar pinigų davimas tiesiogiai dėstytojui (20 proc.). Mažiau negu 2 proc. pripažino, jog kyšis jiems padėjo įstoti į aukštąją mokyklą. 60 proc. respondentų teigė, jog kyšis visiškai išsprendė problemą. Tačiau kad ir kur bebūtų kyšininkaujama – politikoje ar universitetuose, beveik niekur ir tik labai retai šie atvejai išlenda į viešumą.

Jono Pauliaus II pavyzdys (?)

Jono Pauliaus II pontifikato metais katalikų bažnyčia peržengė milijardo narių ribą – šiandien beveik 1100 mln. katalikų popiežius laikomas Kristaus vietininku žemėje. Popiežiui pavyko pasiekti ir kitų pasaulio rekordų: nė vienas XX a. žmogus nėra kalbėjęs didesnei žmonių miniai – 500 000 Managvoje, 1995 į mišias susirinkusiems 4 mln. Maniloje. Spėjama, kad gyvą popiežių pamatė apie 250 mln. žmonių. Net agnostikai kaip Timothy Gordonas Ashas drąsiai vadino jį “pirmuoju pasaulio vadovu”, o Elie Wieselis – “dvasiniu pasaulio vadovu”. Jonas Paulius II buvo nepaprastai aktyvus – iki jo tiek keliavęs nebuvo nė vienas popiežius. Per 104 keliones sukarta kone pusantro milijono kilometrų, žemė pabučiuota 129 šalyse. 482 katalikai paskelbti šventaisiais, 1338 – palaimintaisiais – daugiau negu visi iki jo buvę popiežiai kartu sudėjus. Parašyta 14 enciklikų, 44 apaštališkieji laiškai, šimtai įvairiausių raštų ir knygų – bendrai 80 000 puslapių! Gabus kalboms, literatūrai, sportiškas, visapusis, intelektualus ir kartu žmogiškas – dar vienas rekordas šio žmogaus asmenyje. Pontifikas žavėjo pasaulį visų pirma savo asmenybės vientisumu. Tai buvo principų ir įsitikinimų, moralės ir tikėjimo tvirtybės žmogus. Mėgstamas jaunimo dėl to, kad įtikimai ir pavyzdingai įkūnijo aukštuosius gyvenimo idealus, nekaitaliojo savo nuomonės – tiesiog buvo visiškai kitoks nei europietiški ir liberalūs jų tėvai.

|

Ieškant psi. Parapsichologijos istorijos apžvalga

Parapsichologijos sąvoka teisiškai niekaip neapsaugota. Kiekvienas gali apsiskelbti šios šakos atstovu ir paleisti į pasaulį avantiūristiškiausius teiginius. Todėl nestebina, kad Lietuvos parapsichologų tribūnoje, žurnale „Žmogus“, rašoma apie visokiausius nepaaiškinamus, ezoterinius ir paslaptingus dalykus, – visus okultinius ir ezoterinius reiškinius tapo madinga vadinti „parapsichologija“. Deja, „Žmoguje“ ir kitose „New Age“ pakraipos publikacijose veltui ieškosime „tikrosios parapsichologijos“ – straipsnių, bent jau šiek tiek moksliškai ir kritiškai nagrinėjančių paranormalius reiškinius. Lietuvos parapsichologai tikrai nesivaiko moksliškumo, nors „Žmogus“ išdidžiai skelbiasi esąs „tikras“ parapsichologijos žurnalas. Į moksliškumą pretenduoja ir Parapsichologijos „akademijos“ pavadinimas, tačiau ten dėstomos vien okultinės teorijos, o šviečiamosios veiklos – nė ženklo. Taigi parapsichogija parapsichologijai nelygu. O kas šioje srityje laikoma rimtu mokslu? Kokių pažiūrų laikėsi ir laikosi įvairūs mokslininkai? Ar šiandien turime visapusiškai pagrįstų psi įrodymų? Trumpa pastarojo šimtmečio parapsichologijos tyrinėjimų apžvalga ir bandys bent iš dalies atsakyti į šiuos klausimus.

Trumpa laiko teologija

Pasaulio istorijoje dar niekad taip greitai nelėkė laikas, kaip mūsų dienomis. Dar niekad žmogaus nesupo šitiek laikrodžių: ant rankos, mobiliajame telefone, kompiuteryje, automobilyje, muzikos grotuve, visuose namų kambariuose, visose darbo ir viešose patalpose. Mūsų kasdienybę reguliuoja, netgi diktuoja laikrodžiai, kalendoriai, grafikai. Kiekvienas mūsų žingsnis tvirtai “pririštas” prie laiko. Mūsų komunikaciją neregėtai pagreitino internetas ir mobilieji telefonai. Laikas yra tapęs šiuolaikiniu vergvaldžiu – nepalenkiamu, negailestingu, neišvengiamu. Tad ar tikrai gyvename “chronokratijos” laikais? Ar tikrai viską diktuoja laikas? Ar nėra laikas vienas iš mūsų priešų (žr. Ps 16a)? Ką apie laiką kalba Biblija? Kaip su laiku turi elgtis krikščionis? Laikas turi savo pradžią. Nors ir labai sunku įsivaizduoti, bet prieš mūsų laiką buvo kitas laikas, ir ateis tokia diena, kai egzistuos laikas be laiko mūsų prasme – tai amžinybė su Dievu. Kurdamas pasaulį, Dievas kartu sukūrė ir visas erdvines dimensijas, taigi tarp to ir laiką. Biblija prasideda sakiniu: “Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę” (Pr 1,1). Taigi laikas irgi yra sukurtas Dievo, todėl vadinasi Dievo kūriniu. Jis irgi yra “labai gera”, kaip ir visa, ką sukūrė Dievas (Pr 1, 31). Kadangi Dievas pats laiką sukūrė, tai yra viršesnis už jį ir jo neveikiamas. Dievas yra amžinas, kaip daugybėje vietų teigia ir pabrėžia Biblija. Ps 90,2 sakoma: “Pirma, negu kalnai užgimė, ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi Dievas nuo amžių per amžius”. Todėl Dievas laiką “suvokia” irgi visai kitaip, kaip kad teigiama Ps 90,4: “Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena, lyg vakarykštė diena, jau praėjusi, lyg viena nakties sargyba”.

Dievo Bažnyčios planas

Dievas pagal savo paveikslą sukūrė kiekvieną žmogų kaip atskirą ir savaime vertingą būtybę (Pr 1, 26–27). Ir tai tiesa, tačiau tik viena jos dalis. Antra dalis kyla iš Dievo pastebėjimo, kad “negera žmogui būti vienam” (Pr 2, 18). Žmogui, visiems žmonėms reikia bendravimo, nes egzistuoti po vieną tiesiog neįmanoma. Bendravimo intensyvumas skiriasi priklausomai nuo to, kas su kuo bendrauja: vyro bendrystė su žmona stipresnė negu su vaikais; šeimos nariai tarpusavyje bendrauja giliau negu su svetimais. Taigi žmogus pagal savo prigimtį sukurtas bendravimui, kas visiškai paneigia utopinę Marxo viziją apie nepriklausomą individo gyvenimą. Beje, ir sumažina norą idealizuoti vienatvę, kaip tai darė Henry D. Thoreau, kuris teigė: “Dievas yra vienišas, bet tik ne velnias; jis draugų turi pakankamai; jis – legionas”. Na, jei Thoreau būtų Dievą pažinojęs bent kiek geriau, tai būtų pastebėjęs, kad ir Dievas vienatve niekada nesiskundė. Jis juk nuo amžių amžinųjų yra Trejybės Dievas! Taip, mes sukurti bendrauti, bet Pr 3 skaitome, kad bendravimą sugriovė nuodėmė. Šiandien mes išgyvename to padarinius: nutrūkusį santykį su Dievu (Adomas slepiasi nuo Dievo); sutuoktinių nesutarimus (Adomas ir Ieva kaltina vienas kitą); brolis kelia ranką prieš brolį, ir tai persiduoda visoms kitoms kartoms (Kainas nužudo Abelį, Pr 4). Nuodėmė suardo žmonių bendravimą ir atitolina juos nuo Dievo, vieną nuo kito ir nuo pačių savęs.