Didžioji Lietuvos negalia

Didžioji Lietuvos negalia

Prieš keletą dienų teko dalyvauti “Laisvosios bangos” radijo laidoje, kur buvo diskutuojama apie vieną didžiausių Lietuvos valstybės bėdų. Pagrindinę lietuviškąją negalią trumpai apibrėžti galima kad ir tokiais žodžiais: trūksta politikų, kurie būtų ir populiarūs, ir įtakingi, ir tuo pačiu korupcijai, nomenklatūrai bei nusikalstamumui nebijotų mesti rimto iššūkio. Ne tik nebijotų mesti iššūkio, bet ir išmanytų, kaip tai padaryti. Žurnalisto Audriaus Antanaičio vadovautoje radijo laidoje tiek politologas Gintaras Ronkaitis, tiek Europos centro muziejaus atstovas Gintaras Karosas, tiek šių eilučių autorius sutarėme, jog valstybės padėtis – nepavydėtina. Valstybę kamuoja daug bėdų, o tų, kurie ne tik nebijotų, bet ir mokėtų imtis rimtų reformų, – lyg ir nėra. Vos vienas kitas. O ir tas “vienas kitas” drąsiųjų bei išmaniųjų politikų grupei priskirtinas – tik su išlygomis bei didelėmis abejonėmis. Taigi nenumaldomai artėja Prezidento rinkimai, o kandidatų į vieną svarbiausių valstybės postų teturime ne itin gausų būrį. Vienas iš realiausių kandidatų – dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Tiesa, ji vis dažniau sulaukia kritikos atakų, esą pastaruosius keletą metų buvo pasyvi prezidentė. Suprask, jai nederėtų antrą sykį siekti šalies vadovo regalijų. Būtų naivu manyti, jog dabartinė šalies vadovė neturi trūkumų. Tačiau ar tie, kurie jai priekaištauja, pavyzdžiui, dėl pasyvumo ir apsidraudėliškumo, patys visuomet elgiasi sąžiningai ir nepriekaištingai?

Ar nenusibodo kariauti?

Ar nenusibodo kariauti?

Vilniaus centre sutikau pažįstamą rašytoją. Tiksliau tariant – buvusį rašytoją. Atgimimo išvakarėse ir paties Atgimimo įkarštyje jis buvo aktyvus – kūrė apsakymus, rašė esė, kultūriniuose žurnaluose bei laikraščiuose skelbė originalius, aštrius, įsimenančius publicistinius straipsnius. Tuometiniai Lietuvos Rašytojų sąjungos vadovai jį laikė perspektyviu. Deja, apart pirmųjų apsakymų rinkinių priekin nepasistūmėta. Rašytojas jau senokai neberašo nei novelių, nei filosofinių svarstymų, nei publicistinių straipsnių. Tiesa, jo publikacijų šiandien apstu viename žinybiniame Lietuvos leidinyje. Rašytojas ten dirba etatiniu žurnalistu, tad priverstas kas savaitę sukurpti bent po vieną straipsnį, pasakojantį, kokia šauni anoji ministerija ir kokie šaunūs anos ministerijos direktoriai. Taigi darbas – nuobodus, mechaniškas. Be kūrybos, be laisvės turėti savąją nuomonę. Juolab – turėti kritišką nuomonę. Užtat – honorarai ir atlyginimai atseikėjami laiku, be vėlavimų, be to, jis turįs ir šiokių tokių socialinių garantijų. Paskutiniojo susitikimo metu rašytojas netikėtai pasitareivo, ar šių eilučių autoriui nenusibodo kariauti? Ką jis turėjo omenyje, – nesunku atspėti. Be abejo, rašytojas puikiai žinojo, jog esu pasirinkęs priešingą nei jis kelią. Ypač kai kam, matyt, nepatinka, kad domiuosi mūsų teismų veikla. Ir vis dėlto jo klausimas nustebino. Ne, rašytojo žodžiuose nepajutau nei ironijos, nei pašaipos, nei piktdžiugos. Tiesiog anksčiau jis šito niekad nesiteiraudavo.

Silpnoji šūkio “Lietuva – lietuviams” pusė
| |

Silpnoji šūkio “Lietuva – lietuviams” pusė

Kovo 11-osios proga lietuviškoje žiniasklaidoje vėl apstu ginčų, ar posakis “Lietuva – lietuviams”, – korektiškas. Šio pobūdžio diskusija, beje, tampa vis aktualesnė. Mat ir lozungų, viešai demonstruojamų Lietuvai svarbių švenčių metu Vilniaus ar Kauno gatvėse, – vis daugiau. Taigi – daugiau ir pykčių, ir nesusipratimų. Kartais jau keblu susigaudyti: džiaugiamės visiems lietuviams svarbia švente ir puoselėjame vienijančius, konsoliduojančius aspektus ar tiesiog ieškome pretekstų konfliktams tiek su saviškiais, tiek su tautinėmis bendrijomis. Beje, esu iš tų lietuvių, kurie posakyje “Lietuva – lietuviams” neįžvelgia nieko blogo, smerktino ar užgaulaus. Kiekvienas išsilavinęs, geranoriškas kitatautis, mano supratimu, suvokia, kodėl kartais skanduojame šį šūkį, kodėl į lietuviškas šventes ir minėjimus vis dažniau atsinešame šio pobūdžio plakatų. Išankstinių prietarų ir nusiteikimų neturintys, bent kiek su Lietuvos istorija susipažinę užsieniečiai kuo puikiausiai suvokia mūsų nerimą: lietuviai silpsta dėl menko gimstamumo, didelės emigracijos ir augančios skaitlingųjų kaimynių įtakos. Paslėptų imperinių ambicijų neturintys užsieniečiai nėra akli. Jie kuo aiškiausiai supranta, kad gal ir ne visuomet korektiškai skambantys mūsų šūkiai viso labo tėra gynybinė laikysena. Tiksliau tariant – išnykimo pavojaus persekiojama tauta desperatiškai ieško būdų, kaip išsaugoti savo tautiškumą. Ir nieko daugiau. Jokių agresyvių, ekspansinių, diskriminuojančių planų lietuviai, skanduodami “Lietuva – lietuviams”, neturi ir negali turėti.

Žurnalisto Gintaro Visocko skundą nagrinės Strasbūro teismas

Žurnalisto Gintaro Visocko skundą nagrinės Strasbūro teismas

Niekad nemaniau, jog kada nors su savo valstybe teks bylinėtis Europos Žmogaus teisių teisme Strasbūre. Bylinėtis su savo valstybe – ne itin malonus užsiėmimas. Tačiau kitos išeities neturėjau. Lietuviškoji Temidė, įskaitant Vilniaus miesto pirmąjį apylinkės, Vilniaus Apygardos ir Aukščiausiąjį teismus, pareiškė, jog teisėjas Valerij Paškevič, nagrinėjęs atsargos generolo Česlovo Jezersko privataus kaltinimo tvarka iškeltą man baudžiamąją bylą, nepadarė nė vienos klaidos. Ar tikrai čia nesama perlenkimų? Juk teisėjas V.Paškevič kriminaliniu nusikaltėliu, vertu solidžios piniginės baudos, mane pakrikštijo remdamasis ne konkrečiais kaltinimais, o iš kažkur ištraukta sąvoka apie “statistiniui skaitytojui ir rinkėjui primestą nuomonę”. Aukštesniųjų instancijų teisėjai, įskaitant ir Vilniaus apygardos teisėją Stasį Lemežį, šią nuostatą patvirtino. Taigi nuo šiol Lietuvoje baudžiant žurnalistus kriminalinėse bylose (kur viskas turi būti ypatingai tikslu) konkrečių kaltumo įrodymų nebereikia. Užtenka kaip vėzdu pamojuoti sąvoka apie kažkaip statistiniam skaitytojui ir rinkėjui primestą nuomonę. Be abejo, su tokia lietuviškosios Temidės traktuote taikstytis negalėjau. Kreipiausi į Strasbūrą. Šiandien jau turiu pranešimą, jog mano byla Strasbūro teisme bus nagrinėjama. Turiu net pareiškimo “Visockas prieš Lietuvą” numerį – 46231/11. Tačiau noriu pabrėžti: aš – ne prieš Lietuvą. Ir ne prieš visą lietuviškąją teisėsaugą.

Neįmintų mįslių metraštininkas
|

Neįmintų mįslių metraštininkas

Dailius DARGIS – žurnalistas, aktyviai besidomintis tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse gyvenančių mūsų nusikalstamo pasaulio veikėjų užkulisine veikla. Tikriausiai daugelis iš mūsų esame skaitę D.Dargio pokalbius su, sakykim, nevienareikšmiškai vertinamu, Kauno nusikalstamo pasaulio “autoritetu” vadinamu Henriku Daktaru, pravarde “Henytė”, taip pat greičiausiai daug kam įsiminė D.Dargio interviu su narkotikų prekeiviais, automobilių vagimis bei nuo mūsų šalies teisėsaugos Rusijoje, Amerikoje, Ispanijoje besislapstančiais gangsteriais. Objektyvumo dėlei vertėtų pabrėžti, jog už aštrias, demaskuojančias, gilias publikacijas D.Dargis ne sykį prieštaringos reputacijos veikėjų buvo paduotas į teismą. Kaltinimai skambėdavo maždaug šitaip: dėl “garbės ir orumo įžeidimo”. Tačiau D.Dargis iki šiol nėra pralaimėjęs nė vieno teismo, nė vienos bylos. Vytauto Didžiojo universitete žurnalistinių tyrimų autorius studijavo socialinių mokslų disciplinas. Pasak jaunuolio, “ši aplinkybė jam nė kiek netrukdo produktyviai dirbti žurnalistu, gvildenančiu kriminalines temas”. Iki 2008-ųjų daugiausiai narplioti Kaune įvykdytų žmogžudysčių, turto prievartavimo, vagysčių, gaujų tarpusavio rietenų atvejai. Nuo šių metų rudens viskas verčiasi aukštyn kojomis. D.Dargis persikėlė į Vilnių. Mat būtent čia įsikūrusi netrukus pasirodysiančio naujo leidinio “Balsas.lt savaitė”, kuriam vadovaus pats D.Dargis, redakcija.

Lietuviškų ambicijų deficitas
|

Lietuviškų ambicijų deficitas

Žaliasis tiltas per Nerį permestas itin vaizdingoje Vilniaus vietoje. Nuo jo atsiveria keletas svarbių sostinės akcentų – kairėje dunkso Gedimino kalnas su pilies bokštu, priešingoje pusėje vėlais vakarais galima išvysti prožektoriaus įspūdingai apšviestą bažnyčią, ranka paduoti iki centrinės sostinės gatvės šurmulio, po kojomis – upė tyliai plukdo savo vandenis į Nemuną… Gražus Vilnius, nieko nepridursi. Ir vis dėlto čia pat esama svetimkūnių, kurie bjauroja aplink Žaliąjį tiltą natūraliai susiformavusį kraštovaizdį, žeidžia nacionalinės savigarbos jausmus. Bent jau turėtų užgauti lietuvio ambicijas. Štai kad ir keturios – sovietinius karius, darbininkus, inžinierius ir kolūkiečius – vaizduojančios figūrų kompozicijos, sustatytos ant Žaliojo tilto kampų. Niekaip nesuvokiu, kodėl šie monstrai iki šiol nenugriauti ir neišvežti į sąvartyną? Kodėl patikėjome kelių pseudomenininkų, pseudoarchitektų ir pseudoistorikų sapalionėmis, esą Žaliasis tiltas be sovietinių monstrų nebus toks autentiškas ir tikroviškas. Kartą laukdamas autobuso atidžiau apžiūrėjau šiuos sovietinio „meno“ reliktus. Jie jau gerokai aprūdiję, su skylėmis, plyšiais skvernuose, kojose. Nejaugi lauksime, kol subyrės? Beje, belaukdami, kol Žaliąjį tiltą slegiantys sovietiniai kariai numirs natūralia mirtimi, sulaukėme dar vieno svetimkūnio. Tik šį kartą svetimkūnis neva modernus. Neries krantinėje dunkso milžiniškas surūdijęs vamzdis. Abu jo galai remiasi į žemę.

| | | |

Kas įbaugino Vilnijos draugijos pirmininką Kazimierą Garšvą?

rūpėjo suvokti, kas ir kaip įbaugino šį mokslininką. Į akis labiausiai krito susidūrimas su Seimo nariu Valdemar Tomaševski. Pasirodo, 2003 metų gruodžio 15-ąją Seimo Etikos ir procedūrų komisija, vadovaujama pirmininko Algimanto Salamakino, nagrinėjo lenkų tautybės Seimo nario V.Tomaševski elgesį. O benagrinėdama nusprendė, kad Seimo narys V.Tomaševski nusižengė parlamentaro etikai. Nusižengė parlamentaro etikai todėl, kad “pavedė Seimo posėdžių sekretoriatui išplatinti Seimo nariams nekorektiško turinio medžiagą”. Pono V.Tomaševski elgesys minėtoje komisijoje svarstytas po to, kai į komisiją su oficialiu skundu kreipėsi visuomeninė organizacija “Vilnijos” draugija ir Seimo narys Jurgis Razma, prašydami įvertinti Seimo nario Valdemar Tomaševski veiksmus Seime išplatinus medžiagą, kurioje įžeidinėjamas “Vilnijos” draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva. Tąsyk Seimo Etikos ir procedūrų komisija konstatavo, jog 2003 m. lapkričio 5 d. Seimo posėdžių sekretoriatas Seimo nario Valdemar Tomaševski prašymu išdalino visiems Seimo nariams straipsnį, kuriame visuomeninės organizacijos “Vilnija” pirmininkas Kazimieras Garšva vadinamas “pusgalviu”, turinčiu ligotą vaizduotę ir asmeniu, kuriam nesuteikta mąstymo dovana”. O štai Seimo statuto 134 straipsnio nuostata numato, kad Posėdžių sekretoriatas dalina Seimo nariams Seimo narių parengtus (ar iš kitur gautus dokumentus). O va straipsnių, išspausdintų spaudos leidiniuose Posėdžių sekretoriatas neplatina.

|

Atsargiai – revoliucingieji gėjai

Homoseksualizmo, gėjų tema niekad nesidomėjau. Tokios problemos man nebuvo aktualios, mat su vyriškos meilės geidžiančiais vyrais niekad nebuvau susidūręs piktuoju. „Akis į akį“ susitikdavau tik su neagresyviais, itin išsilavinusiais, tolerantiškais netradicinės orientacijos vyrais, kurie man apie savo polinkius niekad neužsimindavo. Jie puikiai žinojo, kad aš ne jų „klano“, todėl nesusilaukdavau jokių užuominų, nerodė jie man neapykantos, pagiežos, nepagarbos dėl to, kad nepritariu jų „polinkiams“. Kadaise su vienu žymiu homoseksualios orientacijos kino kritiku teko keletą dienų gyventi tame pačiame viešbučio numeryje, kai pačioje Atgimimo pradžioje su visa „Literatūros ir meno“ redakcija buvome išvykę į kelionę po Lenkiją. Kelios naktys, praleistos viešbutyje su homoseksualu, paliko neišdildomą įspūdį – kalbėjomės apie kiną, teatrą, rašytojus, kūrybą. Ir visa tai su abipuse tolerancija bei pagarba. Štai kodėl man sąvoka „homoseksualizmas“ tarsi ir neegzistavo: jie netrukdo gyventi man, aš netrukdau gyventi jiems. Šiais metais atsitiktinai į rankas pakliuvo kažkokio Maiklo Svifto 1987 metais pasirašytas manifestas keistu pavadinimu – „Revoliucingieji gėjai“. Perskaičiau tą gėjams priskiriamą manifestą ir pašiurpau. Jeigu tikrieji homoseksualų, gėjų tikslai surašyti būtent šiame manifeste, jeigu tas rašinys – nesuklastotas, jeigu dauguma netradicinės orientacijos vyrų pritaria manifeste išguldytoms mintims – tada man belieka pasakyti, jog aš – mirtinas jų priešas.