Savęs atradimas Lietuvoje (arba apie pagrindinius mūsų skirtumus)
Šiais visuotinio savasties neigimo, praradimo ir net išsižadėjimo laikais vėl iškeldami garbingo Tautos atstovavimo vėliavą, neišvengimai esame įpareigoti aiškiai paskelbti, kas mus vienija ir kas mus skiria nuo kitų. Sakydami, kad “vienija”, turime omenyje ne tik tris skirtingų krypčių politines sroves, kurios šiandien pasiryžo vieningai bendradarbiauti, atkuriant ir stiprinant pašlijusį pasitikėjimą savo valstybe, bet ir kiekvieną Lietuvos pilietį, kuris supranta, kad rinkdamas Tautos atstovus, jis ne tik ir ne tiek įgyvendina asmeninę teisę išreikšti savo asmeninę valią, bet atlieka Tautos valios ieškojimo veiksmą ir įgyvendina savo pareigą bendriems Tautos reikalams. Taigi, mes vienijamės su visais Lietuvos piliečiais, kurie sąmoningai renkasi Lietuvą, t.y. visų pirma savo šalies ir Tautos ateitį, koks bebūtų jų pasirinkimas visais kitais atžvilgiais. Sakydami, kad “skiria”, turime omenyje ne tik politines jėgas, kurios sąmoningai ar iš savanaudiško bejėgiškumo jau stumia Lietuvą pilietinės beprasmybės ir tautinio bei valstybinio susinaikinimo kryptimi, bet ir kiekvieną Lietuvos pilietį, kuris valstybiniame gyvenime ir šiandieną vis dar vadovaujasi aklu pasitikėjimu ar pykčiu, o rinkdamas įstatymų leidžiamąją valdžią kiekvieną kartą tik ieško naudos sau asmeniškai. Aiškiai suprantame, kad tai yra gili žmogiška takoskyra tarp sąmoningo noro būti, gyventi, kurti bei nesuvokiamo troškimo prapulti, numirti, išnykti. Kiekvienas žmogus yra laisvas prisiimti arba neprisiimti savo atsakomybės naštą ar visuotinio gėrio paskirtį. Tačiau valstybė ir jos institucijos nėra ir negali būti kaip nors atleistos nuo atsakomybės už visuotinius reikalus, o tuo pačiu ir už sąlygas, kurios kiekvienam žmogui suteiktų galimybę rinktis.