Author: Gintaras Beresnevičius

Šįsyk – Valdemaras Kukulas, devynių poezijos knygų autorius, literatūros kritikas, eseistas, iš tų kultūros vyrų, neieškančių žodžio kišenėje, juolab svetimo. Kartais jo publicistika ar kalbėjimas atrodo kontroversiški – šiandien tuo mandagiai atmetančiu žodžiu vadinamas tiesos sakymas, bet toks jo įprotis, kaip ir stipri poezija bei veriantis ir vertinantis žvilgsnis. Valdemaras Kukulas dabar rengia monografiją apie Paulių Širvį. Dvejų metų projektas apie legendinį mūsų poetą, su kuriuo V. Kukulas pats turėjo laimės bendrauti – tačiau tuoj pat iš asmeninio patyrimo iškilęs faktas išmuša vieną iš legendos apie Paulių Širvį kertinių akmenų – kad ir kaip kadaise mūsų pašnekovas mėgino drauge su Jonu Strielkūnu sugundyti Širvį šimtgramiui kitam, nuoširdžiam pokalbiui prie stiklelio – nieko neišėjo ir nė vieną kartą nepasisekė. Štai ir legenda apie Širvį kaip poetą alkoholiką… Vaikščiodavo Širvys blaivas, o legendą kūrė – kas? V. Kukulas nuolatinis “Respublikos” skaitytojas, tiesa, per radiją, spaudos apžvalgą išgirdęs sudominusį straipsnį, nusiperka “Lietuvos rytą” ar “Lietuvos žinias”, beje, o dėl “Lietuvos ryto” – prieš trejus ar ketverius metus jis buvo pakankamai santūrus ir solidus leidinys, nevengiantis nei aštrių interviu (su V. Landsbergiu ar A. Brazausku), nei politinės analizės. Bet dabar subulvarėjęs, podraug su visa spauda ėmęs taikytis prie muilo operų žiūrėtojų skonio.

Apsistosime prie centrinio ir svarbiausio Grunau perteikiamos tradicijos elemento, tarsi ašies, koncentruojančios apie save visą pasakojimą – prie Rickoyto ar Rickoyotto šventyklos aprašymo (Grunau rašyba svyruoja, bet aišku, kad tai ta pati Petro Dus-burgiečio Romovė). Jau Wilhelmas Mannhardtas, pastebėjęs Grunau aprašytos šventyklos ir joje esančių stabų panašumą į Adomo Bremeniečio pateiktą skandinavų šventyklos Upsaloje aprašą, nutarė, kad Grunau, “kurdamas” Rikojoto vaizdą, pasinaudojo Bremeniečio medžiaga. Taigi pradžioje pažvelkime į Bremenietį, XI a. aprašiusį Upsalos senąją šventyklą. Pasak jo, šventosios giraitės apsuptoje Upsalos šventykloje viskas spindėjo auksu ir buvo garbinamos trijų dievų stovylos. Galingiausias šioje trijulėje buvo Toras, stovėjęs viduryje, Vuodanas (t.y. Vodanas, kitur žinomas kaip Odinas) ir Fricco (t.y. Frikas). Toras valdęs orą, žaibus ir griaustinį, vėjus ir debesis, globojęs vaisingumą. Vodanas vadovavęs karams. Frikas globojęs vaisingumą ir geidulingumą. Toras turėjo skeptrą, Frikas vaizduotas su priapine simbolika, Vodanas – su Marso insignijomis. Prie šventyklos augo vasarą ir žiemą žaliuojantis ąžuolas, prie kurio būdavo aukojami žmonės. Pačią šventyklą supo skraistė ir grandinė. Kas devynerius metus visi Švedijos gyventojai rinkdavosi į šventyklą didelėms šventėms, karaliai ir paprasti žmonės čia siųsdavo savo aukas.

Gandringi metai. Virš Alovės, virš Slabadėlės gandrai, gandrai pievose, gandrai padebesiuose, pėsti gandrai, gandrai virš galvos… gandras ant pirkios stogo, valanda gandro žvilgsnio, vaikai užvertę galvas į gandrą. Gandrai pievose, gandrai varlinėjantys, dieną prieš išvažiuojant į civilizaciją gandrai padebesiuose, pats netikėdamas žiūriu – virš namo septyni gandrai, septyniolika, ir nuo Daugų atlekia dar – jų per trisdešimt, kelias minutes jie sukasi, po to grupelėmis išsiskirsto, matyt, vieni kitiems pristatė vaikus. Nuo tų trisdešimties gandrų teišgaliu rėkti į debesis. Slabadėlės getai nuostabūs. Čia mirus dar raudama. Jie viską tebežino. Nuo mirties artumo gal tas žinojimas, spintose mirties drabužiai. Nieko nesuprantu, jie anapus nieko nesitiki. Kad yra Dievas jie žino, o po mirties jiems nieko nereikia, kaip kad getams įprasta. Jie nori poilsio, antraip nebūties, pervargusi keltis. Pervargę jie buvo jau prieš du tūkstantmečius. Mums tenka garbė juos marinti… Lietuvos dvasinis klimatas be dzūkų infiltracijos būtų kitoks. Liūtis, griaudžia ir žaibuoja, dzūkai sėdi pirkioje ir pasakoja vieni kitiems, kaip jie nebijo perkūnijos. Ko čia bijotis? Ištraukia kištukus iš lizdų. Uždaro langelius. Tikrai nebaisi ta perkūnija. Žaibai liuobia tuoj pat už lango, pirkia ant geros kalvos ir, žinoma, be perkūnsargio. Kam tas perkūnsargis? – kalbasi dzūkai. Maždaug, jei lemta, tai lemta. Pasakojasi istorijas, kaip, kada, ką nutrenkė apylinkėje. Daug tų nutrenktų.

Akauzalinė sinchronizacija. Viename Europos kampe keltai airiai, irzlūs ir pavydūs, melancholiški karštakošiai kaip ir lietuviai, balsuoja prieš savo interesus, grauždami nagus, dantimis grieždami; kitame kampe tą pačią lemiamąją spalio 19-ąją ant Gedimino kapo kalno įšventinamas Lietuvos pagonių krivis. Po šešių šimtų metų pagonys atidaro naują laiko skaičiavimą Lietuvoje, ir ta nauja pagoniška epocha chronologiškai startuoja kaip ir mestas druidų palikuonių balsas, abu balsai krenta tą metą, kai mes jau galime pradėti skaičiuotę iki Europos. Europa ir pagonybė. Keltai airių pavidalu, baltai lietuvių pavidalu. Abi genčių grupės kadaise nudengusios savo masyvais po pusę Europos, abi nesukūrusios istorinių karalysčių nei imperijų, susitraukusios,– keltai iki Velso ir Airijos, Bretanės, baltai iki miniatiūrinių Latvijos ir Lietuvos plotelių. Bet ir vieni, ir kiti, nepaisydami savo mažumo, sugeba atsidurti dėmesio centre ir spręsti kontinentų likimus. Ne žaidimas Europos panoramoje yra ir Krivio šventinimas. Gavo krivūlę, lenktą lazdą apvytą medinio žalčio, įšventintas kaip keltų vyresnysis druidas. Viskas gerai, Europa tęsiasi. Šaknys ir branduoliai, gelminės struktūros susisiekia ir labai nenoromis eina į Europą, bet Europa šiandien yra ta vieta, kurioje gali susitikti šios abi keistos ir pablūdusiai nuoširdžios krikščionybės tautos. Druidų ir krivių alsavimo įkvėptos, paliestos krikščionybės.

Snobas yra pagrindinis kultūros vartotojas. To produkto, kurį kuria menininkas, intelektualas, rašytojas, ir pan. Dėl to snobas mums ypač įdomus, ir jo auklėjimo problemomis turėtume domėtis ne mažiau nei mokyklų reforma ar aukštojo mokslo padėtimi. Snobas, ypač daug snobų, ar užvis geriausiai – labai labai daug snobų yra kultūros išgyvenimo laidas Lietuvoje. Klausimas – kaip tuos snobus išsiauginti, ypač kaip juos auklėti, nes snobo pagrindinis požymis, kaip žinoma – snobą paranojiškai persekiojantis pranašumo jausmas, lydimas išsilavinimo bei gero skonio stokos ir storos piniginės. Tai yra – kaip prakutusiai buržuazijai įpiršti skonio pagrindus ir kaip pereiti į snobistinį vartojimo lygmenį, nes būtent snobai perka kultūrą, vardus, po peizažais, knygų nugarėles ir pan. Tai yra, ką mes galime pasiūlyti šlovingajai rinkai. Studentai ir mūsų kolegos, menininkai ar literatai ar mokslininkai savo kolegų produkcijos neperka, nes ji neįperkama. Tarkime, knygos yra per brangios, ypač mokslinės knygos, o bibliotekų jos dažnai nepasiekia. Nekalbu jau apie meno knygas ar kūrinius. Jie skirti snobams, pagrindiniams kultūros vartotojams, leidžiantiems, įgalintiems ją pirkti. Tačiau Lietuvoje garbingą snobo vietą uzurpavęs pižonas. Infantili asmenybė su pinigais, kurios dėmesį traukia viskas, kas kruvina, skanu, juda, stryksi, dainuoja, ir svarbiausia – PAL sistemoje, antraip, labai ir specialiai spalvota.

Eugenas Drewermannas – vokiečių teologas, šiuo metu suspenduotas kunigas, teologijai ir pastoracijos praktikai tai­kantis analitinės psichologijos principus. Jo poliarumas milžiniškas, jo pamokslai ar paskaitos sutraukia tūkstančius žmonių ir vyksta sporto salėse, daugybė jo knygų eina milijoniniais tiražais visomis Europos kalbomis. Jis kontrover­siškas, nėra kalbų – katalikų hierarchai į jį žvelgia kaip į Baž­nyčios griovėją baigi eretiką, eiliniai tikintieji – kaip į naująjį Liuterį, galintį apvalyti Bažnyčią nuo ilgaamžės sustingusių dogmų patinos, entuziastai įžiūri jame reformatorių, trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios idėjų pradininką. Iš esmės jau šiandien jis galėtų įkurti “savo bažnyčią”, kuri tikrai apimtų bent jau kelis milijonus tikinčiųjų, tačiau, nors ir nepriešta­raudamas, kad yra lyginamas su Liuteriu, Drewermannas berods nenori tapti atplaišos pranašas ar institucionalizuotos erezijos pradininkas. Nemanau, kad žinau jo ketinimus, bet jo veikla rodo siekį, kad jo idėjos “iš vidaus” prasiskverbtų katalikybėn ir veiktų ne lengvai sukritikuojamoje bei entro­pijos dėsniams paklūstančioje “privačioje bažnytėlėje”, o visoje Katalikų Bažnyčios terpėje. Drewermanno darbai, pamokslai, veikla išties yra gana diskusiški.

Palangoje į turgų einama išsipusčius kaip į bažnyčią. Į bažnyčią – kaip į pliažą. Kurorte tūno plebsas, sprendžiant iš visko. Ir rusai su kitais užsienio svečiais. Pastarieji atpažįstami iš to, kad turi kuprines ir važinėjasi dviračiais. Vakariečiai jaučiasi turistais ir nori vaizdų, judėjimo. Už pinigus perkami įspūdžiai turi būti susirankioti. Todėl darbščiai juos semiasi. Lietuviai daugiausia guli apsimetę negyvi prie jūros kranto. Makabriška gal kiek. Kiti galo ieško bangose ir duobėse. Jautiesi kaip koks demonas. Stebisi viskas gerai, tik nesinori nei gulėti, nei mėginti pasiskandint. Blūdyti karšta. Išeities nėra. Kompiuterio nėra. O Šventoji pasidariusi vienintele pajūrio vieta, kur žmogų nuo žmogaus skiria metras, o ne milimetrai. Užvažiuoja studentai, bibliotekininkai ir tikrieji snobai, pajutę, kad čia yra jaukiau, geriau ir mažiau pažįstamų. Ženklas, kad kitąmet miestelis gali atitekti visai kitai publikai. Pliažas visiems asocijuojasi su alumi ir mixais, ne tik čeburekais. Viskas po ranka. Tokio milžiniško girtaujančių kolektyvo niekur nerasi. Dešimtys tūkstančių lietuvių vieningai siurbia po afrikėjančia Tėvynės saulute. Makt makt. O gydytojų rekomendacijos? Makt makt, – sako gydytojai. Kada, jei ne per atostogas. Jei jau ir ne per atostogas, tai per kiekvieną šventę, privalomą švęsti pagal Šv. Prekybos Centrų nurodymus. Skelbiamus per TV ir šiaip. Kai nėra pergalių, vienija alus. Žmogus valgo ungurį pliaže. Aplink jį artimieji ar šiaip grupė draugų.

Žygimantas Augustas gėrė dvaruose, medžiojo ir vaizdavo Renesansą, italai architektai ir dizaineriai trainiojosi prie Alumnato vakarais kirkindamiesi, svaidydamiesi Senekos citatomis, eiliuodavo Neapolio tarme Platoną, giedodavo po langais kits kitam serenadas. Viskas buvo kaip Europoje, net siestą italai įvedė dvare ir kvėpinosi vietoje sumaišytais parfumais. Bet sykį kažkas nutiko. Žygimantas susipirko knygų, visą biblioteką, ir skaitydavo vakarais užsirakinęs, užuot, kaip dera karaliui, gėręs kur smuklėje inkognito ar kutenęs Vilniaus mergas. Negerai, – kalbėdavosi dvariškiai, – Žygimantas gęsta akyse. Žvilgsnis žiba, kūnas lysta. Barzda tik kyšo. Bruko jam vaistus iš raganosių ragų, ir Žygimantas akim žybsėdamas juos rijo, pilvą pasiglostydamas. Bet nesitaisė. Bona Sforca nujautė kažką negera ir nusamdė privatų detektyvą. Bet detektyvas, kaip vėliau paaiškėjo, dirbo Radviloms ir pranešė Bonai, kad Žygimantas užsidaręs studijuoja Mošę Maimonidą, kuris kaip tik buvo madingas tarp alchemikų ir karalių. Žygimantas naktimis studijuodavo, o dienomis per visokias audiencijas tik snūduriuoja ir snūduriuoja, nuo sosto po tris kartus per priėmimą krinta, ant kėdės nesilaiko per pietus, kažkoks nusilpęs ir įtartinas. Nusiuntė Bona jam tris freilinas saracėnes iš Arabijos, visokių pokštų pas turkų sultoną išmokytas, o karalius visai pasiutęs išvijo jas rėkdamas, kad jam pasimelsti neduoda nei kabalos studijuoti neleidžia, koks jis tada karalius, ir dar renesansinis.

Sekuliari visuomenė savo gyvenime praranda daugelį orientyrų. Tai ne naujiena. Sekuliari visuomenė ir kūrėsi, kovodama su religinėmis vertybėmis ir jas paneigdama. Tad naujų orientyrų kūrimas yra viena svarbiausių jos užduočių. Tokių orientyrų, kurie būtų apibrėžti, universaliai galiojantys ir teikiantys džiaugsmą bei stabilumą. Suprantama, tai reklama ir panašūs ideologiniai beigi masinės kultūros lauko stereotipai. Niekur nepasidėsi, visuomenė be vertybių negali gyventi, tad orientyrai ir vertybės pateikiami jau nuo mokyklos suolo, nuo jaunumės; tuo užsiima žiniasklaida už mokyklos ribų, o viduje tai įgyvendinama pereinant prie vertinimo pagal testus. Šis principas jau lyderiauja visais švietimo lygmenimis. Testas moko klausimų hierarchijos. Ją reikia ne pažinti ir suprasti, o išmokti atpažinti – atsakinėjant į klausimus renkamasi iš kelių galimų atsakymų, į kuriuos teisingai atsakęs žmogus gali išlaikyti egzaminą, tačiau neturėti jokios nuovokos apie istorinius procesus ir galias ir tebūti puikus atsakinėtojas į istorinius testus. Išmokstama “testų mentaliteto”, kuris dabar, tarkime, labai ryškus ir baigiamosiose klasėse – mokiniai nori ne suprasti, ne išmokti, o pasirengti testams. Tiksliau tariant – jie nori “būti parengti” testams. Jie nori žinoti, kaip teisingai atsakyti į klausimus. Tai bjauriau nei ideologinė prievarta, bet taip yra. Klausimas, kuris kelias iš trijų yra teisingas, kildavo ir pasakų herojams, bet laimėdavo pasukę mažiausiai žadančiu ir paradoksaliausiu.