| |

Apie kančios saldumą ir naudą

Man patinka kentėti. Aišku, ne neištveriamai kankintis, bet truputį. Gal dėl to mėgstu eiti į kalnus. Ten tenka pakentėti, bet kaip lengva grįžus! Arba gera įsigilinti, įsijausti į blogiausius jausmus, ir jie tarsi išsisemia, išsivalo. Visada tai laikiau savo stipriąja savybe. Jau vaikystėje man nebuvo įdomios komedijos, o tragedijos – labai įdomu. Jei kančia įdomi, medicinoje dirbti gerai – skausmo aplink kiek nori, gali kasdieną užjausti ir tyrinėti žlugimo dėsnius. Tik štai – bevaikštant ašmenimis maži džiaugsmai tampa visiškai nereikšmingi. Susimąstau: o gal prasmingi išbandymai virsta savotišku mazochizmu? Kaip juos atskirti? Klasikinėje tragedijoje iš pradžių sukeliama įtampa, sužadinama baimė, gailestis, o galiausiai įvyksta katarsis ir pasiekimas apsivalymas. Sunkus išbandymas daugelyje dvasinių mokymų yra transformacijos esmė – juk nemanoma sielą išgelbėti linksmybėmis ir vynu. Psichoterapija irgi yra išbandymas ir kančia. Pats kreipimasis į psichologą yra kankinamas – juk turi pripažinti savo pralaimėjimą. Psichoterapijos metu žmogus turi raustis nemaloniuose jausmuose, išgirsti apie save nemalonią tiesą. Pvz., kad įveiktų baimę, jis turi įsivaizduoti tai, ką labiausiai norėtų pamiršti, ir dar mokėti už tai pinigus. Mokėjimas už neišspręstas problemas – irgi bausmė ir išbandymas. Kai kas, pvz., psichoterapeutas Miltonas Eriksonas išbandymu gydo tiesiogiai. Jis pasakoja: pas mane atėjo pagyvenęs žmogus, kuris kentėjo nuo nemigos.

Įsimylėti ar apsimeluoti
|

Įsimylėti ar apsimeluoti

Meilės nesukursi. Ji nutinka. Yra žmonių, kurie niekada nepatyrė, kaip širdis netikėtai ir pilnai atsiveria kitam žmogui. Kiti kasdieną jaučia stiprius teigiamus ir neigiamus jausmus. Įsimylėti labai rizikinga: įsijungia baimė, kad būsi atstumtas ar apgautas, prarandama kontrolė. Psichologas A. Louen tvirtina, kad atsidavimo momentu trumpam atsiveria ego ribos ir įvyksta chaotiškas susiliejimas su kitu žmogumi, kuris primena vaisiaus būseną motinos gimdoje ir visiškai pašalina atskirumo pojūtį. Jausmai ir taisyklės tarp vyro ir moters susiformuoja per pirmas 15 bendravimo minučių, bet kai pabunda meilė, šis pirmas įspūdis pamirštamas. Mylimasis ima atrodyti tiesiog nuostabus, o po to paaiškėja, kad savo charakterio trūkumais jis skausmingai primena mūsų ankstesnius partnerius, su kuriais santykiai jau sužlugo. Būna, kad pirmą kartą pamatytas būsimas mylimasis padaro blogą įspūdį, vėliau šis užsimiršta, bet po keleto metų vėl išryškėja pirmą kartą susitikus įžvelgtos savybės, kurių mylint nenorėta matyti. Buvo atliktas eksperimentas: grupė atsitiktinai surinktų žmonių mėnesį turėjo imituoti šeimyninį gyvenimą. Po šio eksperimento nemaža dalis jų sukūrė tvirtas šeimas. Tai primena situaciją, kai anksčiau patrnerius parinkdavo tėvai. Dalis tokių šeimų irgi sėkmingai gyvendavo. Pasirodo, kad įsimylėjimas –lengviausias bet toli gražu ne labiausiai užtikrintas būdas užmegzti santykius. Kodėl mylimasis tampa toks gražus?

Kas geriau – nenormali meilė ar susvetimėjimas?
|

Kas geriau – nenormali meilė ar susvetimėjimas?

Ak, tie nuo meilės kenčiantys klientai! Meilės istorijos, kaip ir filmai apie meilę, stipriai sukrečia, ypač kai į jas gali įsikišti kaip trečias slaptas dalyvis. Matyt, man, kaip ir daugeliui žmonių, šie filmai padeda kartu su herojais pagyventi beprotišku jausmu, užuot pasigilinus į savo kasdieniškų santykių esmę. Iš tiesų meilė rūpi tik nedaugeliui žmonių. Tai įsimylėjėliai arba tie žmonės, kurių santykiai kankinantys, bet meilė dar neužgeso. Su tokiais klientais sunku – jie nemato nei psichologo, nei savęs, tik mylimąjį. Bet jų jausmai apnuoginti, jie trokšta duoti ir imti, nėra sulindę į atsiribojimo bei egoizmo kriauklę, ir jų kančios dar nėra tapusios neuroze. Meilė – galinga jėga, juk neretai šalia mylimojo žmonės tampa kitokie, nei buvo. Kai įsimylime, pasaulis aplink mus sudreba ir pasikeičia. (Sūnus: Kas tau? Tėvas: Įsimylėjau. Sūnus: Tai dabar mums galas!) Įsimylėjus tarsi atsiveria „ego” ribos ir su mylimuoju įvyksta chaotiškas susiliejimas. Tai nuostabus jausmas – staiga dingsta amžinas atskirumo pojūtis, pasąmonės turinys nebevaržomai liejasi į paviršių. Bet nenumaldomą galią įgauna praeities įvykiai – mylintysis kartoja kelias meilės rūšis, tas, kurias patyrė su tėvais. Jei tėvai būtų mus labiau mylėję, matyt, gyvenimas būtų rojus, bet dažnai būdami arti žmonės ima naikinti vienas kitą. Anksčiau kinematografe mane žavėjo tragiškosios meilės istorijos, tokios kaip Bertolučio „Paskutinis tango Paryžiuje”, Oshima „Jausmų imperija”, Cavani „Naktinis portjė”.

Gyvenimas dėl vyro veda į depresiją
| |

Gyvenimas dėl vyro veda į depresiją

Žmones, nuo kurių kenčia kiti retai pamatysime psichologo kabinete, psichologo pagalbos dažniau prireikia nukentėjusiems, nesugebėjusiems apsiginti, pasiaukojusiems dėl kitų. Mylėdami mes norime padaryti mylimą žmogų laimingą, mes įsijaučiame į jį, bandome atspėti jo norus, galime užmiršti patys save ir patirti palaimingą davimo būseną, kuri mus sulydo į vieną „mes“. Bet kas gi atsitinka, kai moteris bando gyventi tik atsiduodama ir atsisakydama savojo aš? Viena ištekėjusi moteris pasakoja: „Mano vyras dabar dažnai susitikinėja su viena jauna mergina; aš ją taip pat pažįstu, ji yra labai patraukli, o mano vyras lengvai suvedžiojamas. Tada aš sėdžiu namuose ir žliumbiu, bet jis to neturi pastebėti. Jei aš jam imčiau priekaištauti galiu jį sunervinti ir nuvaryti nuo savęs. Jis sako, kad moderni partnerystė gali būti tokia ir jei aš jį myliu, tai jam atleisiu“. Kaip galima vertinti tokią problemą? Užuot gynusi savo nuomonę ir pripažinusi, kad tolerancija turi ribas, ji bijosi prarasti vyrą ir pervertina konkurentę. Ji per daug reikalauja iš savęs, o vyras tuo pasinaudoja, jaučiasi pernelyg ramus ir visai nebijo prarasti žmonos. Kadangi moteris pati į save nežiūri rimtai ir vyras į ją nežiūri rimtai. Kodėl ji taip elgiasi? Depresiškos moterys daugiau nei kitos yra priklausomos nuo partnerio, vienatvė joms sukelia sunkią depresiją ar neviltį.