Pirmoji meilė – su mėlyne paakyje
Gal pirmoji meilė buvo pionierių stovykloje? Vokietukė iš tada dar Vokietijos Demokratinės Respublikos, išvažiuodama pažadėjusi niekada nepamiršti. Keista, bet niekas nesityčiojo. O gal pirmoji ir labiausiai mylima buvo ta strazdanota blondinė aštuntoje klasėje? Su kuria galėjai ne tik pasilaižyti, bet ir paliesti jos nuogas krūtis. Laimingas, prisigraibęs ir nuo bučinių tinstant liežuviui, tu darei už ją braižybą, sprendei algebros namų darbus. Mokslui ji buvo blondinė. Ne, pirmoji buvo rudakė mažylė, kuri padarė tave dešimtoje klasėje vyru. Tu buvai dar žalias tuose reikaluose, tik prisiklausęs iš draugų, kaip jie tapo vyrais. Jie pasakodavo smulkiausias detales. Pasigardžiuodami. Kaip atsegė liemenėlę. Kaip jos priešinosi, kol leido įkišti ranką į kelnaites. Netapti vyru septyniolikmečiui buvo tiesiog nepadoru. Galėjai likti „abeliu” visam gyvenimui, su kuriuo gėda nueiti į plotą gerti alaus ar vyno. Paglamžyti vienkartines, vakarui skirtas „čiuvichas”, kaip tada vadindavo paneles. Mažylė rudakė, nors porą metų jaunesnė, nebuvo iš tų, kurios ilgai laužėsi. Tai tau buvo pirmas kartas, o ji šiuose reikaluose jau buvo patyrusi. Norėdavai ją matyti kasdien. Tada dar nemokamu telekomo telefonu su rudake prapliurpdavai valandas. Romantiški pasivaikščiojimai naktį po tada dar veikiantį Kultūros ir poilsio parką.