Lietuviškam kinui – komercijos gniaužtai
Lietuvos kinas pastaraisiais metais garsėja virtuoziška dokumentika ir originaliais animaciniais filmais. Tačiau milijonus pelno nešančio, ne tik Lietuvos žiūrovams patrauklaus vaidybinio filmo neturime. Sėkmės receptą nurodyti nesudėtinga: reikia didelio filmo biudžeto, kvapą gniaužiančio siužeto, virtinės specialiųjų efektų, trupučio išmonės ir Fortūnos šypsnio. Tačiau skaitytojų akys turbūt užkliuvo jau už paties pirmo sėkmės komponento. Vos tik prabilus apie dabartinę kino situaciją Lietuvoje tradiciškai pirmiausia iškeliama lėšų problema. Nebus originalu parašyti, kad sugriuvus sovietinei santvarkai iš esmės pasikeitė filmų kūrimo ir finansavimo struktūra: Lietuvos kino studiją, iki tol jungusią visas kūrybines ir gamybines pajėgas, pakeitė debesis privačių studijų, o valstybė teskiria tik dalį reikalingų pinigų. Papildomų investicijų tenka ieškoti tarp rėmėjų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, dalyvauti įvairiuose konkursuose ir kitaip savo pavyzdžiu įrodinėti, kad pinigų lietuviškam filmui paieška primena loteriją. Kino kritikė Rasa Paukštytė yra suskaičiavusi, kad iki 1990-ųjų Lietuvoje kasmet vidutiniškai buvo sukuriama po 7 vaidybinius, 40 dokumentinių, 2 animacinius filmus. Dabar vaidybinio kino kūrėjai turi apie trejetą metų kaupti lėšas, kad sukurptų vieną filmą. Šiemet Kino taryba prie Kultūros ministerijos kino gamybos projektams iš valstybės biudžeto paskirstė 4,99 mln. litų, dar beveik 0,4 mln. skirta iš Nacionalinės kino rėmimo programos.