Author: Gary Chapman

Meilė nėra vienintelis mūsų emocinis poreikis. Psichologai pastebėjo, kad tarp pagrindinių žmogaus poreikių yra saugumo, savo vertės ir reikšmingumo jausmas. Meilė susijusi su šiomis reikmėmis. Jeigu jaučiuosi mylimas sutuoktinio, galiu atsipalai-duoti, nes žinau, kad mylimasis nepadarys nieko blogo. Būdamas su juo esu saugus. Galbūt mane kamuoja dvejonės dėl pasirinktos profesijos, gal kitose gyvenimo srityse turiu priešų, bet su sutuoktiniu jaučiuosi saugus. Mano vertės jausmą palaiko faktas, kad sutuoktinis mane myli. Juk jeigu jis myli, esu to vertas. Galbūt vaikystėje tėvai neigiamai arba dviprasmiškai atsiliepdavo apie mane, bet sutuoktinis pažįsta ir myli mane suaugusį. Jo meilė kelia mano savigarbą. Poreikis jaustis svarbiam yra toji emocinė jėga, kuri daugeliu atvejų skatina vienokį ar kitokį mūsų elgesį. Varomoji žmogaus gyvenimo jėga yra sėkmės troškimas. Juk norime, kad mūsų gyvenimas būtų kuo nors reikšmingas. Reikšmingumą kiekvienas suprantame savaip ir daug dirbame siekdami tikslo. Jausmas, kad esi mylimas, didina mūsų reikšmingumo pojūtį. Mes mąstome taip: „Jeigu yra žmogus, kuris mane myli, matyt, esu reikšmingas”.

Žodis „meilė” anglų kalboje yra pats svarbiausias ir… sukelia daugiausia sumaišties. Ir netikintys, ir religingi mąstytojai sutinka, jog meilė yra mūsų gyvenimo pagrindas. Sakoma, kad meilė yra stebuklinga ir dėl jos sukasi šis pasaulis. Tūkstančiai knygų, dainų, žurnalų ir filmų mirga šiuo žodžiu. Daugybėje filosofijų ir teologijų meilei skiriama iškili vieta. Krikščioniškojo tikėjimo Įkūrėjas taip pat norėjo, kad meilė būtų išskirtinis Jo pasekėjų bruožas: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13, 35). Psichologai padarė išvadą, jog žmogaus pagrindinis emocinis poreikis yra jaustis mylimam. Dėl meilės mes įkopiame į viršukalnes, perplaukiame jūras, pereiname dykumas ir ištveriame didžiausius sunkumus. Be meilės kalnai tampa neįveikiami, jūros – neperplaukiamos, dykumos – nepereinamos, o sunkumai – gyvenimo tragedijos. Krikščionių apaštalas pagonims Paulius išaukštino meilę, nurodydamas, kad visi žmogaus pasiekimai, neįkvėpti meilės, galiausiai tėra tuštybė. Jis padarė išvadą, kad žmogiškosios dramos paskutiniame veiksme išliks tik trys personažai – tikėjimas, viltis ir meilė <...>, bet didžiausia iš jų yra meilė (1 Kor 13, 13). Jei sutinkame, kad žodis „meilė” įsitvirtinęs žmonių bendruomenėje istoriškai ir dabartyje, turime taip pat pritarti, kad tai daugiausia painiavos keliantis žodis. Mes jį naudojame tūkstančiui tikslų. Sakome: „Aš myliu šunis”, o sulig kitu atsikvėpimu ištariame: „Aš myliu savo mamą”. Mes kalbame apie mylimą – mėgstamą veiklą: plaukimą, slidinėjimą, medžioklę. Mylime, tiksliau, mėgstame daiktus: maistą, automobilius, namus. Mylime ir gyvūnus: šunis, kates, net sraiges. Mes mylime gamtą: medžius, žolę, gėles ir orą. Mylime žmones: mamą, tėvą, sūnų, dukrą, žmoną, vyrą, draugus. Mes netgi įsimylime pačią meilę.