Antiglobalistai: antroji pasaulio jėga
Žodis „antiglobalistai” žiniasklaidoje pradeda mirgėti tuomet, kai pasaulio galingieji susėda prie vieno stalo tokiuose susitikimuose kaip Didysis aštuonetas (G8), Pasaulinės prekybos organizacijos(PPO) konferencijos ar Pasaulio ekonomikos forumas. Antiglobalistų jėgos gana įspūdingos: protesto akcijos išjudina tūkstantines ir net milijonines minias. Pagrindinis protestuotojų kritikos taikinys – didžiulių korporacijų įsigalėjimas, laisva prekyba ir ją skatinančios globalios bei regioninės organizacijos, kitaip tariant, pats kapitalizmas. Antiglobalistų teigimu, laisvoji prekyba tik didina atotrūkį tarp turtingų ir neturtingų šalių, stiprindama industrializuotų Šiaurės valstybių pozicijas ir kenkdama besivystančioms Pietų šalims. Protestuotojai negaili kritikos pasaulinės prekybos sutartims ir neoliberalizmą propaguojančioms institucijoms, kurios, pasak jų, neatsižvelgia į etikos standartus. Jų teigimu, išsivysčiusios šalys PPO diskusijose turi svaresnį balsą ir taip išsidera palankesnes sąlygas (pavyzdžiui, dideles importo į kitą šalį kvotas, pačios tuo metu blokuodamos besivystančių šalių importą į savo teritoriją). Tai ypač pastebima žemės ūkyje, kuris išsivysčiusiose šalyse yra labai valstybės apsaugotas, kai tuo tarpu besivystančios šalys spaudžiamos atverti savo rinkas importui iš užsienio. Dideles korporacijas antiglobalistai vertina kaip kenkiančias natūraliam kapitalui ir tautos biologinei įvairovei, nes jų galioms neprilygsta tos šalies gyventojų teisės.