Mylėsiu tave visą gyvenimą
Jie tokie gražūs ir įsimylėję. Šalia šypsosi kaip princesė išpuošta dukrelė. Laimingųjų porelė tiesiog nenustygsta, norėdami pasidalinti savo džiaugsmu su kitais ir deklaruoti savo meilę. Tai – dar viena laimingos meilės (arba tiksliau – jos pradžios) istorija, kurių apstu populiariuose žurnaluose. Žiūrint į tokią istoriją iliustruojančias nuotraukas, kyla dvejopas jausmas: noras pasidžiaugti kito laime ir skeptiškumas. Kyla klausimas: kiek ilgai ši graži meilė truks šį kartą? Po kiek laiko taip pat jausmingai vėl bus kalbama apie šią porą, tik ne apie jų meilę, o apie netikėtas skyrybas? Ne vienas esame linkęs netikėti gražios istorijos tęstinumu. Žmonės tuokiasi ir skiriasi. Vieniems pakanka tik metų–dvejų, kad paaiškėtų, jog gražiausi jausmai palaipsniui išgaravo, o kiti, žiūrėk, ilgus metus drauge nugyveno, atrodė tiesiog neatskiriami, bet netikėtai, kurios nors vienos pusės iniciatyva, santykiai iširo. Natūraliai formuojasi suvokimas, kad meilė yra nuo mūsų pačių nepriklausantis jausmų antplūdis, realiai gyvenime trunkantis ribotą laiko tarpą – tik šiek tiek ilgiau nei įsimylėjimas. Jei tik pora sugeba išlikti drauge, vėliau, romantiškiems jausmams atslūgus, meilė geriausiu atveju perauga į prisirišimą ir draugystę. Ne veltui pastaruoju metu taip dažnai kartojamas posakis: „meilė trunka trejus metus“.