Archeologiniai lobiai
Lobiu laikomas vienas ar keliolika dirbinių, užkastų žemėje, paslėptų pastatuose, nuskandintų vandens telkiniuose vienoje vietoje ir vienu metu. Tai gali būti įvairūs dirbiniai, jų žaliava, papuošalai ir, be abejo, pinigai. Lobiai dažnai būdavo paslepiami žemėje ar kitoje, lobį slėpusių žmonių manymu, saugioje vietoje. Lobiai būna įvairūs: pirklių, amatininkų, įvairių asmenų, aukų – užkasti religiniais sumetimais. Paplitusi nuomonė, kad vertingi daiktai, monetos, užkasamos į žemę, tarsi padedamos į „taupomąją kasą” siekiant apsaugoti savo turtą per karus, karinius susirėmimus ar užpuolimus. Tačiau, užkasęs lobį, jo savininkas artimųjų, draugų nelaimei po kurio laiko galėdavo pamiršti vietą, kurioje jį užkasė, galėdavo mirti, žūti karo metu ar persikelti gyventi kitur. Tada lobis likdavo ilgiems amžiams paslėptas, kol jį kas nors surasdavo. Lobių paieška ir kalba apie juos pinasi senuose padavimuose apie archeologinį paveldą. Turbūt nerasime nė vieno piliakalnio, kuriame, anot padavimų, nėra paslėptų lobių, juos saugo paslaptingosios jėgos. Aptikti archeologiniai radiniai dėl savo buitinio neįprastumo keldavo daugybę klausimų, kurie virsdavo į padavimus. Taip žmogus rasdavo atsakymus į kilusius klausimus. Paprastai archeologiniame pavelde buvusios nuskendusios bažnyčios su savais turtais (Matiškių, Ivangėnų piliakalniai, Ližių kapinynas).