Drovumas – žmogaus vertės barometras
Mintis, kad teks atsidurti dėmesio centre, daugeliui sukelia stiprų nerimą, jaudulį ar net atima žadą. Nesvarbu, kur tai vyktų – televizijos studijoje, auditorijoje ar kalbant akis į akį su žmogumi, lemsiančiu jūsų ateitį. Ar įmanoma išmokti išlikti ramiam net ir itin jaudinančiomis aplinkybėmis? Kiekvienas pažįsta tokių žmonių, kurie neieško žodžio kišenėje ir visada tampa vakarėlių siela. Aplink juos būriuojamasi, jų klausomasi, iš jų juokiamasi. Jie lengvai susibičiuliauja tiek su atvykėliu iš provincijos, tiek su įžymybe. Nuostabiausia tai, kad pokalbiams šie žmonės specialiai nesiruošia. Jų temos taip pat nebūna išskirtinės ar iš anksto parengtos. Tačiau net banalus pasakojimas, kaip atvyko į šį vakarėlį, ką pamatė pakeliui ar kaip pasikabino paltą, gali sukelti visuotinę juoko audrą. Daugelis, susidūrę su tokiais šmaikštuoliais, susidaro nuomonę, esą iškalbos talentas – Dievo dovana. Esą to išmokti neįmanoma. Daugelį galėtų nustebinti kokio šmaikštuolio prisipažinimas, kad ir jam būta sunkių laikų, kai sukaustydavo mintis, kad reikės bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. O pats pokalbis apsiribodavo nerišliomis frazėmis arba tyliu kitų stebėjimu užsispraudus kampe. Tada ir jiems atrodė, kad taip bus visada. Dažniausiai žmonės lygina save su populiariausiais veikėjais, televizijos pokalbių dalyviais, aktoriais, kurie, stebint visai Lietuvai, laisvai žarsto sąmojį ir flirtuoja su pašnekovais. Tuomet norom nenorom užvaldo mintis – „aš taip niekada nesugebėčiau“.