Lietuvos išlikimo saugikliai
Būtų visiškai klaidinga manyti, kad įstojimas į Europos Sąjungą ar net NATO visiems laikams užtikrina amžiną Lietuvos egzistavimą. Šie dariniai yra nauji ir skirtingi. ES maždaug atitinka Vakarų ir Vidurio Europą kaip istorinę kultūrinę realybę, bet yra politinis junginys su ne visai aiškia perspektyva. NATO yra grynai politinė organizacija, kurios interesai nebūtinai turi sutapti su pavienių Europos šalių interesais ir kuri amžių perspektyvoje, be abejo, trumpalaikė. Kad ji remiasi trečia – JAV – globaline galybe, kurios interesai šiuo metu sutampa su Lietuvos interesais, yra tik laiminga istorijos akimirka, atsitiktinumas, kurį reikia maksimaliai išnaudoti. Klausimas dėl lietuvių išlikimo iš esmės iškilo Lietuvai patekus į rusiško etninio konglomerato orbitą. Istoriškai į lietuvybę kėsintasi iš Rytų ir iš Vakarų. Kad ir kaip keista, šis pavojus išlieka ir dabar. Abiem atvejais poveikiai skirtingi. Tautiškumas, kuris, be abejo, yra ne biologinis, bet kultūrinis reiškinys, yra evoliuciškai kintamo gyvenimo būdo atgaminimas kultūrinės (įskaitant kalbą) ir istorinės atminties pagrindu. Tauta neišlieka, kai jos tautiškumas arba nutraukiamas svetimųjų prievarta, arba (dėl išorinių ar vidinių priežasčių) nutrūksta pats. Pavojai dažniausiai iškyla mažoms tautoms, kai jos patenka į svetimų tautų valstybes.