Tikėjimas ir ištikimybė
Štai ir pildosi mūsų žodžiai, kai sakome kaip greitai bėga laikas. Jis tikrai nieko nelaukia! Mes kartais palaukiame vieni kitu, o laikas nieko nelaukia, net ponų J. Šiame pokalėdiniame laike, labai norėčiau prabilti apie tikėjimą ir ištikimybę. Apie tikinčio žmogaus ištikimybę. Ištikimybė yra teigiama, labai patraukli sąvoka, mes didžiuojamės ištikimais draugais, ištikimomis šeimomis ir pan. Beje abu žodžiai – „tikėjimas“ ir „ištikimybė“, jei pastebėsit yra bendrašakniai. Ar ištikimybei būdingas religinis atspalvis? Taip ir yra. Tada, kai yra gilus tikėjimas, visada esti ir ištikimybė. Tačiau kartais žmonės lanko bažnyčią metus, penkis, dešimt o paskui nustoja. Pasidarė neištikimi? Ši problema ne tik religinė. Senojo Testamento pranašai pabrėždavo: apleisti Dievą tolygu svetimauti. Ką reiškia, kad turėsiu mylėti ir būti ištikimu amžinai. Netikintis nesuks sau galvos: na, pamilau, paskui meilė praėjo ir… sudie! Tikinčiajam viskas kitaip. Ir vis dėlto tikinčiųjų religinė patirtis, o netikinčiųjų meilės patirtys byloja, kad ištikimybės sąvoka neatskiriamai susiję su tikėjimu ir meile. Kas yra ištikimybė – jausmas, motyvas, pojūtis? Ištikimybių būna visokių. Būname ištikimi Dievui, artimui, tėvynei, pareigai, šeimai, netgi sau patiems. Meilė Dievui, moteriai arba yra, arba jos nėra. Visai kas kita pareiga. Yra kurie eina į bažnyčią kada užsinori. Būti ištikimam – tai būti teisiam.