Iš Europos jaunimo papročių
“Jaunystė – paikystė”, “jaunimui ne dorovė rūpi”, “neklauso tėvų”, “nesilaiko papročių”, “nemoka senųjų dainų”. Atrodytų, kad tai šiomis dienomis vartojami žodžiai. Tačiau juos galima surasti ne tik Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Motiejaus Valančiaus ir kituose XVIII a. pabaigos – XIX a. rašiniuose, tautosakoje, – Europoje apie tai plačiai kalbėta nuo antikos laikų. Dešimtys kartų liudijo blogėjantį jaunimo būdą ir su siaubu laukė pasaulio pabaigos. Ne taip lengva peržengti kartų konflikto barjerą ir į pasaulį pažvelgti jaunesnės kartos akimis, kartu ir kritiškai įvertinti savo jaunąsias dieneles. Vyresniam žmogui tai šventas laikas, dvasinė gyvenimo atskaitos riba. Jaunystės šėlsmo sūkury, atrodo, negalioja jokie įprasti gyvenimo dėsniai. Tačiau apie jaunimo papročius klausinėjami senoliai tik po savotiškos gyvenimo išpažinties valandos neretai suklūsta – “gal ir dabartinis jaunimas ne toks blogas”. Juk šešiolikmečiui penkiasdešimtmečio proto Dievulis niekad neduos. Prieš šimtą metų didžiausias mergaitės dvasinis kraitis buvo dora, nekaltybė. Atsitikus nelaimei, mergužėlės suvedžiotoją, net ir griebiantis drastiškų priemonių, ne visada pavykdavo nuvesti prie altoriaus. Po tokios gėdos sunku buvo ištekėti ir seserims (kartais ir broliams šeimą sukurti), o kaime atsiradus kelioms laisvo elgesio merginoms piršliai aplenkdavo ir pačių doriausių kaimynių kiemus. Sakydavo – negarbingas kaimas. Tai formavo kolektyvinę atsakomybę už gerą kaimo jaunimo vardą. Jaunimas dorovę palaikė savo jėgomis.