Apie tikrą meilę
|

Apie tikrą meilę

Nebus per daug kalbėti apie gailestingosios meilės darbus, juolab kad pats Jėzus Evangelijoje prabyla apie tokią meilę, kuri uolių Jo sekėjų negali nebūti dalinama kitiems. Dėl gailestingumo artimui ir iškilusios būtinybės pagelbėti ligoniui, vargšui ir apskritai žmogui, kuriam čia ir dabar reikia dėmesingo išklausymo, paskatinančio žodžio, užtarimo maldos, taip pat medžiaginės paramos, ši Išganytojo dovanojama meilė neapsiriboja vien tikėjimu. Ji pasižymi ištvermingu veikimu, kuris (dažnai net nepastebimai) veda tikinčiuosius į tos meilės viršūnę – dėl Jo krauju atpirktųjų net savo gyvybės nebijoti prarasti (Jn 15, 13). Pirmiausia žinodami ir tikėdami, kad esame su Viešpačiu Jėzumi drauge prikelti, idant nuolatos siektume dieviškų aukštybių (Kol 3, 1 – 2), anot šv. Augustino, turėtume kasdien mylėti vienas kitą kaip Aukščiausiojo sūnūs bei dukros, nes jei anksčiau mus slėgė naikinanti aistrų našta, tai dabar gydo meilės kryžius. Kuo labiau (dėl Kristaus malonės) mąžta mūsų nuodėmių įtaka, tuo daugiau mes pasitikime Juo, tikėdami, kad visas mūsų gyvenimo sritis apimantis Jo gailestingumas mus laimingus nuves į Dievo Tėvo karalystę. Viena pasakėčia moko, kad labai svarbu beatodairišką pasitikėjimą Dievu susieti su konkrečiais poelgiais. Žmogus, eidamas per mišką, pamatė be kojų lapę ir nusistebėjo, kaip jinai išgyvena. Tuomet jis pamatė atsėlinantį tigrą su grobiu nasruose. Tigras priėdė ir paliko likučius lapei. Kitą dieną Dievas pamaitino lapę tuo pačiu būdu.

Kun. Vytenis Vaškelis. Apie pasninką, puikybę ir… auksą
| |

Kun. Vytenis Vaškelis. Apie pasninką, puikybę ir… auksą

Gavėnios metu pravartu trumpai susimąstyti apie krikščioniško pasninko ir gerų darbų pusiausvyrą tikinčiųjų gyvenime. Viename Bažnyčios Tėvų posakių leidinyje yra savaip šmaikštus liudijimas. Kartą jaunas brolis senolį paklausė: „Štai du vienuoliai: vienas ramiai gyvena savo celėje, pasninkaudamas po šešias dienas iš eilės ir visokeriopai pats save drausmindamas, tuo tarpu kitas patarnauja ligoniams. Kuris iš judviejų mielesnis Dievui?“ Senolis jam atsakė štai ką: „Brolis, pasninkaujantis po šešias dienas, net už šnervių pasikabinęs neprilygtų tam, kuris patarnauja ligoniams“. Krikščioniškame gyvenime tikrai nereikia ypatingos „akrobatikos“, kad galėtum savo dorybėmis nustebinti Dievą. Jei žmogus pernelyg susižavi pasninkavimu, kuris mūsų laikais gali turėti, pavyzdžiui, perdėto susilaikymo nuo rafinuotų maisto produktų tam tikrą baimę, tada pats laikas pradėti atsikvošėti ir sau tarti: „Užteks tarnauti klastingiems savimeilės įnoriams, nes išmušė vidinio pasikeitimo valanda. Per šią Gavėnią ne tik pasninkausiu, bet ir savo pasninko bei įvairių patarnavimų sutiktiems žmonėms aukas skirsiu, Viešpatie, Tavo garbei. Kai būsiu „nemodernus“ ir savo akis bei ausis atitrauksiu nuo televizoriuje ir iš interneto plūstančių tūkstančių vaizdų bei garsų, tik tada galėsiu vėl iš naujo atrasti ramybę savo sieloje, ir, skaitydamas Šventąjį Raštą, savo nustebusia širdimi galop suvoksiu: šie Dievo žodžio lobiai mano sielai yra nepakeičiamas penas.