Apie tikrą meilę
Nebus per daug kalbėti apie gailestingosios meilės darbus, juolab kad pats Jėzus Evangelijoje prabyla apie tokią meilę, kuri uolių Jo sekėjų negali nebūti dalinama kitiems. Dėl gailestingumo artimui ir iškilusios būtinybės pagelbėti ligoniui, vargšui ir apskritai žmogui, kuriam čia ir dabar reikia dėmesingo išklausymo, paskatinančio žodžio, užtarimo maldos, taip pat medžiaginės paramos, ši Išganytojo dovanojama meilė neapsiriboja vien tikėjimu. Ji pasižymi ištvermingu veikimu, kuris (dažnai net nepastebimai) veda tikinčiuosius į tos meilės viršūnę – dėl Jo krauju atpirktųjų net savo gyvybės nebijoti prarasti (Jn 15, 13). Pirmiausia žinodami ir tikėdami, kad esame su Viešpačiu Jėzumi drauge prikelti, idant nuolatos siektume dieviškų aukštybių (Kol 3, 1 – 2), anot šv. Augustino, turėtume kasdien mylėti vienas kitą kaip Aukščiausiojo sūnūs bei dukros, nes jei anksčiau mus slėgė naikinanti aistrų našta, tai dabar gydo meilės kryžius. Kuo labiau (dėl Kristaus malonės) mąžta mūsų nuodėmių įtaka, tuo daugiau mes pasitikime Juo, tikėdami, kad visas mūsų gyvenimo sritis apimantis Jo gailestingumas mus laimingus nuves į Dievo Tėvo karalystę. Viena pasakėčia moko, kad labai svarbu beatodairišką pasitikėjimą Dievu susieti su konkrečiais poelgiais. Žmogus, eidamas per mišką, pamatė be kojų lapę ir nusistebėjo, kaip jinai išgyvena. Tuomet jis pamatė atsėlinantį tigrą su grobiu nasruose. Tigras priėdė ir paliko likučius lapei. Kitą dieną Dievas pamaitino lapę tuo pačiu būdu.