Vytautas Sinica. Posovietiniai paradoksai: istorikai prieš Tautos istorinę atmintį

Vytautas Sinica. Posovietiniai paradoksai: istorikai prieš Tautos istorinę atmintį

Prieš pat Šv. Kalėdas Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje pasipylė vis tuos pačius kelis istorikus cituojantys straipsniai, nukreipti prieš Seime dar pernai vasarą užregistruotą Tautos istorinės atminties įstatymą, kaip kaltinama, tariamai siekiantį įvesti istorijos cenzūrą Lietuvoje. Šios kritikos bangos epicentre VDU istorikas Egidijus Aleksandravičius, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys bei VU Istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas. Nerimą kelia šių žmonių apie įstatymo projektą skleidžiama tiesmuka ir lengvai paneigiama dezinformacija. Kokiomis priemonėmis siekiama nuteikti visuomenę ir Seimo narius prieš šį projektą, ką iš tiesų siekia reguliuoti istorinės atminties įstatymas ir kodėl jis užsitraukė šių trijų istorijos mokslo institucijų nemalonę? Jau pirmame projektą smerkiančiame straipsnyje rašoma, jog „R. Petrauskas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl šio teisės akto nebuvo rengiamos viešos diskusijos, nors jis ir liečia labai jautrius istorinius dalykus“. Sunku sugalvoti toliau nuo tiesos esančius teiginius. Šių metų lapkričio 6 dieną Seimo spaudos konferencijų salėje vyko vieši ir atviri visuomenei Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) klausymai dėl istorinės atminties įstatymo projekto. Apie šį renginį buvo iš anksto paskelbta Seimo svetainėje ir „istorikų bendruomenė“ apie jį taip pat puikiai žinojo, nes renginyje dalyvavo LEU, VU ir Lietuvos istorijos instituto atstovai: ne tik istorikai, bet ir neabejingi istorijos studentai, tik palankiai atsiliepę apie šią iniciatyvą. Projektas taip pat buvo visiškai atviras atskirų piliečių ir institucijų siūlymams, kurie visi buvo svarstomi nepriklausomai nuo to, kas tuos siūlymus pateikia.

Lietuva lietuviams
|

Lietuva lietuviams

Valstybinių švenčių fone kiekvieną pavasarį viešumoje pradedami įvairiausiais balsais linksniuoti Lietuvos nacionalistai ir ypač jų šūkis „Lietuva lietuviams“. Patys susivokę ar pažangesnių vakariečių paprotinti Lietuvos politikai ir visuomenės veikėjai kone unisonu pasmerkė šį šūkį kaip diskriminuojantį Lietuvos tautines mažumas, keliantį įtampas ar net skelbiantį susidorojimo su kitataučiais šalyje siekį. Simboliškai visą šį dėmesį vainikuoja neeilinis svečias – garsiausias nacių medžiotojas, S.Wiesenthalio biuro Jeruzalėje direktorius dr. Efraimas Zuroffas, oficialiai atvykęs stebėti nacionalistų eitynių Kaune. Kovo 11-osios eisenai Vilniuje leidimas taip ir nebuvo išduotas, nors pats reikalavimas prašyti leidimo viešam susibūrimui prieštarauja tarptautinei teisei ir Konstitucijai, ką pernai teismas išaiškino vadinamojoje signatarų byloje (2012-09-28 naujiena „Sąjūdininkai išteisinti galutinai“). Suvokdami savo konstitucinę teisę tik informuoti apie viešuosius susirinkimus eitynių organizatoriai greičiausiai nepabijos dar vieno teismo proceso ir neatsisakys planų žygiuoti Gedimino porspektu, o tai leidžia pagrįstai tikėtis dar didesnio ažiotažo ir provokacijų eisenos metu Vilniuje.