Kapitalizmo budynės
Kalbas apie globalizaciją, apie jos varžybų nugalėtojus ir nevykėlius gerokai pritildė globalinį kaimą ištikęs nelemtas „sunkmetis“, kuriam ir tinkamą vardą parinkti nelengva. Globalizacijos reiškiniams paaiškinti vartotos metaforos šiandien kursto ironiškų pašaipų pagundą. Štai dar užpernai neregėtais „proveržių“ šuoliais puikavęsis lietuviškas Baltijos tigras, Jungtinėse Amerikos Valstijose staiga užstrigus globalaus kapitalizmo finansiniam varikliui, virto susigūžusiu Betty Yurdin pasakos tigriuku arbatinuke. Šiandien pasaulinėje žiniasklaidoje vis dažniau nuaidi kapitalizmo vėlę anapilin palydintys balsai, todėl nenuostabu, jog ir lietuviškoji tapo savotiška kapitalizmo budynių užstale: vieni senu žemaitišku laidotuvių papročiu suskubo užgerti į velionio pomirtinę gerovę, dėl ištikusios nelaimės kaltindami valstybę, kiti – nekantravo įkalti paskutinę, tegul ir istoriškai surudijusią, vinį į godaus išnaudotojo karstą. Taigi tariamus nelaimės ištiktuosius suvienijo bendras rūpestis – surasti budynių stalui gerai nupenėtą „atpirkimo ožį“, kuriam visų pirma privalu aplaužyti ragus jei ne už paties kapitalizmo politinę-ekonominę mirtį, tai bent už akivaizdų globalaus kapitalizmo sukeltą moralinį-filosofinį skandalą. Pastebėtina, jog Lietuvos žiniasklaidoje, kaip ir kitur pasaulyje, duris į ekonominės krizės priežasčių supratimą dažniausiai bandyta rakinti savotišku visrakčiu, stengiantis pasakyti paskutinį žodį byloje.