Alfredo Bumblausko Lietuvos istorijos “įdomybės” iš Vlado Terlecko knygos
Štai skaitome “genialią” mintį: “Miestų augimas Lietuvoje buvo susijęs ne tik su prekinių-piniginių santykių plėtra, bet ir su pinigų kalybos aukso amžiumi – tokios įvairovės [ monetų – V.T] vėliau [po Žygimanto Augusto – V.T.] nebus” (1, p.188). Matote, kaip paprasta – valstybei tereikia pradėti kaldinti kuo įvairesnio metalo ir nominalo monetas ir miestai augs kaip ant mielių, nereikės nei amatų, nei prekybos plėtros! Nebent A.Bumblauskui protą sujaukė didelis noras nuslėpti Lietuvos ūkio pažangą. Greičiausiai šiam tikslui ar dėl neišmanymo paskleidė dūmų uždangą – miestai augę dėl prekinių-piniginių santykių plėtros. Betgi ji – išvestinis dalykas, ūkio augimo padarinys. Daug ką sintezuotojas apverčia aukštyn kojomis. Žinodamas, kad save moderniems, neva romantinių stereotipų griovėjams prisiskiriantys istorikai atkakliai kurpia mitus, kad “visąlaik Lietuva buvo skurdo šalis”, kad “dėl atsilikimo kalti patys”, suprantu duomenų ir faktų nutylėjimo, logikos prievartavimo motyvus. Vietoje jų pasigriebiamas “įtikinamiausias argumentas” – katė: “nėra katės, nėra ir civilizacijos”. Žurnalistei A.Bumblauskas atviravo: “Laikėm namie katiną, tai ir parūpo jo giminės lietuviškoji istorija” (5, p.50). Kaip patogu į praeitį žvelgti XXI a. miestiečio katino akimis! Nereikia studijuoti nei šaltinių, nei literatūros. Toliau postringaujama: katės nėra, nes nėra pieno, mėsos, nei pagonių būstuose šilumos. Nors verk, tiksliau – graudžiai murk.