Author: Vincentas Sakas

Lietuvos istorija mūsų dienomis vystosi dviem kryptimis: pataikūnišką slavišką (Vilniaus universiteto istorikai, kurie remiasi XVIII – XX amž. lenkų ir rusų istorikų tyrimais bei raštais) ir objektyvia (Vakarų šalyse gyvenę ir gyvenantys M.Gimbutienė, J.Statkutė de Rosales, Č.Gedgaudas, A,Gustaitis, A.Lileika ir ypač daug jaunų Lietuvos istorikų, nagrinėjančių autentiškus istorinius šaltinius, kartografiją nuo pirmojo tūkstantmečio iki Kristaus, išsaugotus Vakarų valstybių bei Vakaruose gyvenančių Lietuvos aristokratų archyvuose ir bibliotekose). Apie lietuvių puotas ir garbingų asmenų priėmimus XV a. Lietuvos valdovų pilyse žinių išlikę nedaug. Ir dažniausiai rašytini šaltiniai randami Vakarų Europos archyvuose ir bibliotekose Lietuvos aristokratų, gyvenančių užsienyje, archyvuose. Lietuvos karalystėje (lenkų pramintoje – didžiąja kunigaikštyste), kuri tais laikais pagal teritoriją buvo viena didžiausių šalių Europoje ir daug didesnė už polovcų valstybėlę, Vatikano popiežiaus atkeltų į Vistulės žemupį (dabar vadinamų poliakais) lankėsi Prancūzijos ambasadorius kunigaikštis Žilberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy) ir paliko rašytinių duomenų apie Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos karaliaus Vytauto Didžiojo rūmų papročius, sutinkant svečius. Per aštuonias dienas karaliaus Jogailos buvo gausiai vaišinamas, kunigaikštis Lanua pasigyrė buvęs vieną iškilmingą dieną “pakviestas prie karališko stalo ir atsivalgęs labai gražių puikių pietų”.

Štai dėl šito konditerinio šedevro šiandien vyksta įvairios spekuliacijos ir ne mažesnės batalijos, nei imperatoriaus Napoleono Bonaparto laikais karų ir kovų laukuose. Belgai ramiai aiškina, kad šis tortas galėjo atsirasti tik pripažintų smaližių krašte, italai karščiuojasi – kad jie pirmieji šiuo tortu pavaišino Napoleoną, austrai solidžiai tvirtina – kad šį tortą užkariautoje Vienoje pamėgo Napoleonas, rusai įsitikinę meluoja – kad šį tortą iškepė Maskvoje minėdami pergalės prieš Napoleoną šimtmetį, t.y. 1912 m. (kaip visada rusuose, – viskas tik Maskvoje ir viskas, kaip įprasta, pavėluota mažiausiai šimtmečiu). Šiandien vien Europoje yra keli šimtai, o Lietuvoje per šimtą įvairiausių šio gardėsio tešlos ir kremo receptų, kurie nieko bendro neturi su originaliu autentišku „Napoleonu“. Kaip ir kiekvienoje veiklos srityje, taip ir kulinarijoje bei konditerijoje yra atitinkama dalis diletantų ir profanų, tad palikime jiems džiaugtis tuo, kuo jie mano, kad išmano, bet nežino, kad nežino, lai ir toliau sapalioja ir save apgaudinėja, kad „Napoleono“ tešla gali būti biskvitinė, smėlinė ar net mielinė, kad kremas gali būti konservuoto saldpienio, šokoladinis, vaisinis, majonezo ar dar koks nors marmalas, kad „Napoleonas“ gali būti puošiamas šokoladiniu ar vaisiniu glajumi, braškėmis, atogrąžų vaisiais arba net konservuota lašiša su majonezu, lai – nuo nežinojimo ir kvailų išsidirbinėjimų vaistų nėra…

Maitinimo įmonės originalios koncepcijos paruošimas ir valgiaraščio sudarymas (iki 50 patiekalų), o dirbančiose maitinimo įmonėse nepertraukiant darbo naujo valgiaraščio įdiegimas ir personalo išmokymas naujų patiekalų ir gėrimų gamybai. Patiekalų ir gaiviųjų gėrimų receptų sukūrimas. Patiekalų technologinių kalkuliacinių kortelių, tinkančios kompiuterinei apskaitai, paruošimas ir sukrovimas į kompiuterinės apskaitos programas. Patiekalų savikainos skaičiavimas. Maisto produktų sąrašo sudarymas. Patiekalų ir gėrimų gamybos instrukcijos virėjams sudarymas. Lietuvos kulinarijos paveldo valgiai ir gėrimai. Svaigiųjų gėrimų kolekcijos sudarymas. Svaigiųjų gėrimų kainoraščio sudarymas, darbuotojų kaip laikyti, eksponuoti ir pateikti vynus ar kitus svaigiuosius gėrimus apmokymas. Instrukcijos, kaip reikia saugoti, eksponuoti, siūlyti ir aptarnauti klientus svaigiaisiais gėrimais paruošimas. Karštųjų gėrimų (kavų ir arbatų) kainoraščio sudarymas. Karštųjų gėrimų (kavų ir arbatų) gamybos instrukcijos barmenams sudarymas.

Sveikos mitybos ir vietinių ekologiškai švarių bei sveikų maisto produktų gamybos bendruomenių kūrimosi pagrindai. Lietuvos kulinarijos paveldas. Kas yra tikra duona ir tikri kepiniai. Lietuvoje tikros duonos nėra nei parduotuvėse, nei turguje. Kur jų gauti? Kaip išmokti gaminti tikrą raugą ir kepti tikrą duoną, bandą, bandeles, bobas, ragaišius, pyragus, raguolius, riestainius, baronkas ir pan. Mokymas, kaip kepti bandą su lašinukais ir svogūnais, juodą ruginę duoną su rūkytais lašiniais, miežinį ragaišį su keptais lašiniais. Lietuvos kulinarijos paveldas. Raugintos daržovės, vaisiai, uogos ir grybai. Lietuvoje tikrų šių produktų nėra nei parduotuvėse, nei turguje. Kur jų gauti? Kaip išmokti gaminti raugintas daržoves, vaisius, uogas ir grybus, kaip įsirengti raugintų gaminių rūsius. Lietuvos kulinarijos paveldas. Kaip paruošti mėsą rūkymui, kokius pasirinkti rūkylus, kaip įsirengti tikras rūkyklas ir išmokti rūkyti dešras, mėsą, paukštieną. Šaltas, karštas rūkymas ir vytinimas. Kumpių, lašinių, lašinių palčių, lašinių puspalčių, lašinių lamantų, kaulokų, šonkaulių, šoninių, nugarinių sūdymas rūkymui ir vytinimui, vytintos jautienos ruošimas. Lietuvos kulinarijos paveldas. Kas yra tikri pieno produktai. Lietuvoje tikrų pieno produktų parduotuvėse nėra. Kur jų gauti? Mokymas, kaip gaminti senovinius lietuviškus pieno produktus: ilgpienį, kaitpienį, slopintą pieną, tirštpienį, rūgpienį ir raugpienį, pieno gėrimus ( 20 rūšių), grietinę, smetoną, greimo smetoną, sviestą (12 rūšių), lydytą sviestą, sviesto užtepinius (20 rūšių), gyvą varškę, viengubą gyvą varškę, dvigubą gyvą varškę, gyvos varškės užtepinius (20 rūšių), velykes, slėgtus gyvos varškės sūrius, gyvus nokintus (fermentuotus) sūrius, lydytus sūrius, celenką, drebinį, kižą, išrūgų girą, pasukų girą, pasukų „medų“, kastinius (20 rūšių), grietinėlės ir pieno ledus (30 rūšių), kaip savo name įsirengti nedidelius pieno cechelius, sūrines ir sūrių nokinimo rūsius, ledaunes.

Lietuvoje galima rasti kokių tik nori tautų restoranų, tačiau kodėl nėra nė vieno lietuviškų valgių restorano? Negi geri Lietuvos kulinarai, virėjai ir kepėjai visi iki vieno išvyko iš Lietuvos, o čia pasiliko vien tik pameistrio lygio virėjėliai, mokantys gamintis tik savo kaimo valgius ir tuo visiems demonstruojantys nepakankamą kulinarinį išprusimą ir iš to įgytus atitinkamus kompleksus? Istoriškai susiklosčiusi senoji lietuvių virtuvė savo gamybos būdais (technologiniais principais), maisto produktų ir žaliavų kombinacijomis ypatingai ryškiai skiriasi nuo kaimyninių latvių, slavų (lenkų, rusų, čekų, baltarusių, ukrainiečių) ir vokiečių virtuvių. Jau nuo senų senovės daugelis lietuvių valgių įėjo į tarptautinę virtuvę kaip grynai lietuviški valgiai. Tai juoda ruginė duona, pikliuotų miltų duona, miežinis ragaišis, dzūkiškos miško uogų duonos, žemaitiška ruginių miltų duona su rūkytais lašinukais, kurvojus su vištienos įdarais, raugintos tešlos banda, riestainiai, baronuos, meduoliai, raugintos daržovės, grybai ir vaisiai, rūkyti vaisiai, mėsos miltai, vytinta mėsa, fermentuota mėsa, lietuviškas skilandis, darata, kindziukas, rūkytos ir vytintos dešros, rūkytas žemaitiškas avies kumpelis, rūkyta žvėriena, rūkytas šerno kumpis, vytinta žvėriena, rūkytas kurtinys, rūkytos žąsų puselės, mėsos ir paukštienos slėgtainiai bei vyniotiniai, įdarytas paršiukas, grietinė, smetona, sviestas, smetonos sviestas, vėžių sviestas, saldūs ir nokinti sūriai, barščiai su auselėmis, pieniškos daržovių sriubos, putros (kurių nebežino ir etnologai), lietuviškos šaltsriubės, žemaitiška žąsienos sriuba, blynai, blyneliai, sklindžiai, koldūnai (šiandien jų niekas nemoka gaminti ir koldūnais vadina virtinius su mėsos įdaru), virtiniai, šaltanosiai, švilpikai, varškėčiai, kepta antis su kiečiais, kepta žąsis su obuoliais, rūkytos seliavos kanapių arba sėmenų aliejuje, šalto rūkymo žiobriai, karšto rūkymo karšiai, kuršiškai šaltai rūkytas ungurys, įdaryta lydeka ir kitokios įdarytos žuvys, keptas karpis su alumi, virta lydeka su krienais, o daugybę įvairiausių mėsos, paukštienos, žuvienos slėgtinių ir vyniotinių su dar įvairesniais įdarais, įvairiausi urštai – jokia kita pasaulio tauta neturi sukūrusi tiek, kiek jų moka ir gamina Lietuvos šeimininkės!!!. Ir t.t, ir pan.

Pradžioje buvau manęs, kad kiekviena lietuvaitė virėja savyje turi įgimtą grafomanišką poreikį literatūrinei kūrybai, ir todėl joms valgiaraštis yra tas pats, kaip poetui eilėraščių antologija. Tačiau susipažinus su „poetiškais“ valgiaraščiais, nepaprastai mėgiamus Vilniuje ir ypatingai su čia gaminamais valgiais, supratau ką slepia kurioziški patiekalų pavadinimai, – blogą virtuvę, kulinarijos profesionalumo stoką, valgių gamybos stagnaciją ir virėjų nemokšiškumą. Visose grafomaniškai „poetiškais“ valgiais kviečiančiose maitinimo įmonėse gaminami vieni ir tie patys valgiai, t. y. tai, ką virėjos išmoko iš tarybiniai rusiško „obščepito“ kulinarijos vadovėlių ir kursų. Šių maitinimo įmonių savininkai, norėdami suvilioti lankytojus, yra įsitikinę, kad vilionės jaukais yra įmantrūs pavadinimai, o ne patys valgiai, jų patiekimas.

Tautinio paveldo produktai – vienas iš svarbiausių tautos identiteto elementų – tai mūsų kultūros tradicijos ir savitumas, ypatybės, kuriomis mes įdomūs pasauliui. Tai maisto produktai, išlikę natūra arba atitinkantys autentiškus, dokumentuotus tautos mitybos kultūrinėje tradicijoje gyvavusius tipiškus pavyzdžius, kurių sukūrimo procese yra naudojama daugiausia rankų darbas: tai tradicinių vietinių veislių augalai ir gyvūnai bei jų produktai, tai tradicinės paslaugos, kurių teikėjai yra gyvosios tautinės gyvensenos tęsėjai. Todėl svarbiausia yra išlaikyti ir išgryninti būtent šias tūkstantmečius skaičiuojančias lietuvių mitybos ir maisto gamybos tradicijas. Tradicinę Lietuvos tautinę virtuvę sudaro aukštosios ir žemosios virtuvių valgiai ir gėrimai. Aukštąją virtuvę sudaro aukštuomenės, didikų, bajorų ir aukštųjų dvasiškių valgiai bei gėrimai. Beje, Prancūzijoje, kur XVII a. bajorija sudarė tik 1% gyventojų, Anglijoje kur bajorų buvo 2%, Ispanijoje ir Vengrijoje – 5% bajorų, šiandien jų valgiai ir gėrimai laikomi bene tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkantys kulinarijos paveldo pavyzdžiais. O tuo metu Lietuvos karalystėje buvo net 10 procentų bajorų!!! Gaila, kad mūsų dienų kaimiškos kilmės ir tarybinio išsimokslinimo bei mentaliteto archeologai, tautotyrininkai, istorikai, maisto gamybos technologai nežino kas yra Lietuvos aukštoji virtuvė, nežino aukštosios virtuvės valgių ir gėrimų gamybos būdų (technologijos), neišmano kokie buvo naudojami maisto produktai, kaip jie buvo apdorojami, ruošiami, saugojami. Neturi žinių apie dvarų virtuvių įrenginius, įrankius ir indus, neįsivaizduoja kaip buvo serviruojami ir patiekiami stalan pilių ir dvarų valgiai bei gėrimai.

Lietuvos dvaruose dvarininkų puotas aptarnaudavo gražiausiomis livrėjomis aprengti tarnai, o ne klumpėtos tautiniais rūbais aprengtos dvaro mergos, kaip dabar kai kur regime. Stalai ir kėdės būdavo prabangūs baldai, o ne neobliuotų lentų stalai ir suolai, kaip „Forto“ dvare ar smuklėse (smurglinėse). Puotoms būdavo gaminami ypatingai paruošti ir papuošti valgiai, patiekiami sidabriniuose arba paauksuotose dubenyse ar padėkluose. Valgoma būdavo iš dar puošnesnių brangių, geriausio fajanso, porceliano indų su sidabriniais ar paauksuotais įrankiais ant baltomis staltiesėmis su puošniomis servetėlėmis serviruotų, gėlėmis puoštų stalų. Geriami būdavo brangvyniai, aukščiausios kokybės svaigieji ir gaivieji gėrimai iš krištolo taurių ir stiklinių. Lietuvos aristokratija net medžiodama užkandžiaudavo ir valgydavo nuo ant žolės patiestų baltų staltiesių. Prastuomenei medžioti buvo griežtai draudžiama net iki rankų nukirtimo. Puotaujančius linksmindavo geriausių muzikantų profesionalų orkestrai, baletas arba aukšto profesinio lygo muzikantas solistas, bet jokiu būdu ne kaimo muzikantai. Tiesa, vėlesniais laikais jau nugyventų dvarų prasigėrę ponai retsykiais mėgdavo pasilinksminti kaimo „vakaruškose“, nibrėse, gegužinėse, bet tai jau kita kalba, kitokie papročiai. Utriruotus, grubius, vulgarius dažnai net juoką keliančius kaimo bernų papročius šiandien galime regėti lietuviškų turčių rengiamuose „baliuose“. Teko stebėti, kaip grojant kameriniam ansambliui rimtą klasikinę muziką, „baliavojantys“ jos net negirdėjo, o jau pakaušę, perrėkdami smuikus, aiškinosi savo problemas.