Lietuvos kulinarijos paveldas – Lietuvos viduramžių puotos
Lietuvos istorija mūsų dienomis vystosi dviem kryptimis: pataikūnišką slavišką (Vilniaus universiteto istorikai, kurie remiasi XVIII – XX amž. lenkų ir rusų istorikų tyrimais bei raštais) ir objektyvia (Vakarų šalyse gyvenę ir gyvenantys M.Gimbutienė, J.Statkutė de Rosales, Č.Gedgaudas, A,Gustaitis, A.Lileika ir ypač daug jaunų Lietuvos istorikų, nagrinėjančių autentiškus istorinius šaltinius, kartografiją nuo pirmojo tūkstantmečio iki Kristaus, išsaugotus Vakarų valstybių bei Vakaruose gyvenančių Lietuvos aristokratų archyvuose ir bibliotekose). Apie lietuvių puotas ir garbingų asmenų priėmimus XV a. Lietuvos valdovų pilyse žinių išlikę nedaug. Ir dažniausiai rašytini šaltiniai randami Vakarų Europos archyvuose ir bibliotekose Lietuvos aristokratų, gyvenančių užsienyje, archyvuose. Lietuvos karalystėje (lenkų pramintoje – didžiąja kunigaikštyste), kuri tais laikais pagal teritoriją buvo viena didžiausių šalių Europoje ir daug didesnė už polovcų valstybėlę, Vatikano popiežiaus atkeltų į Vistulės žemupį (dabar vadinamų poliakais) lankėsi Prancūzijos ambasadorius kunigaikštis Žilberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy) ir paliko rašytinių duomenų apie Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos karaliaus Vytauto Didžiojo rūmų papročius, sutinkant svečius. Per aštuonias dienas karaliaus Jogailos buvo gausiai vaišinamas, kunigaikštis Lanua pasigyrė buvęs vieną iškilmingą dieną “pakviestas prie karališko stalo ir atsivalgęs labai gražių puikių pietų”.