|

Tautos išlikimas globaliniame ciklone

Aišku, kad tautos išlikimo klausimo visiškai neišnagrinėsime ir neišspęsime net iškart ir su akademinio jaunimo, ir su skaitytojų pagalba. Tačiau tikėkimės, kad tai paskatins kai ką iš autoritetų politikoje, žiniasklaidoje ir visuomenėje pažvelgti į šį opų klausimą daug plačiau ir garsiai prabilti apie sprendimus atsakymų ieškančiai tautos daliai. Gausus reiškinių, kad pasaulinės „blogio imperijos“ toli siekiančios galios ir jų samdytos smegenys bei pirkti liežuviai bando tautas suklaidinti. Prieš tai geriausias ginklas yra žinojimas ir supratimas, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje. Nes nežinojimas daugeliui tautų ir pavienių žmonių yra brangiai kainavęs. Įspėjimų apie pasaulinės valdžios pavojų yra pateikę net žymūs pasaulio autoritetai. Tai jau 1884 metais padarė popiežius Leonas XIII Enciklikoje „Humanum genus“, kurioje kalbėjo apie masonus. 1920 metais, matyt įžiūrėjęs globalizavimo pastangas, popiežius Benediktas XV įspėjo: „Pasaulio valdžios atėjimo ilgisi visi blogiausi ir iškrypėliški elementai. Tokia valstybė panaikintų visus tautinius lojalumus. Joje nebūtų pripažįstamas joks tėvo autoritetas aukščiau už vaikus ar Dievo viršenybė aukščiau žmonių visuomenės. Jei tokios idėjos bus įgyvendintos, tai neišvengiamai įvyks dar negirdėtas teroro viešpatavimas”. Pasirodo, tą patį apie pasaulinę valdžią galvojo ir popiežius Jonas Paulius II. Jis įspėjo, jog tai būtų teroro valdžia, jei ją „sugebėtų sukurti arba lenininis marksizmas, arba demokratinis kapitalizmas”.

Mintys apie spaudą ir laisvę

Mintys apie spaudą ir laisvę

Ne vienas žiniasklaidos stebėtojas, pasigedęs nešališkos spaudos, pareiškia, jog Lietuvoje nėra spaudos laisvės. Lyg nebūtų girdėjęs apie tikrą spaudos priespaudą rusų ir vokiečių okupacijų metais. Be to, sumaišomos dvi sąvokos – „laisva spauda“ ir „spaudos laisvė“. Dabar Lietuvoje gali leisti laikraščius, žurnalus, lankstinukus ir knygas. Gali netrukdomas rašyti tiesą, nepamirštant, kad tiesa ne visiems patinka. Kartais matome, kaip, „rašytojai“ gerokai pasipelno iš melo. Tačiau turėtų būti aišku, kad turime pakankamai spaudos laisvės. Daug sudėtingesnis yra „laisvos“, „nepriklausomos“, „nešališkos“ spaudos (ir žiniasklaidos apskritai) klausimas. Yra pagrindo abejoti, ar iš viso tokie dalykai įmanomi. Laikraščiai ir žurnalai berods yra leidžiami dviem sumetimais: arba grynai kaip verslas – pelnui, arba asmeninėms bei grupių idėjoms garsinti. Kadangi tam reikalingas kapitalas, aišku, jog ne visi gali pasinaudoti ta spaudos laisve. Tačiau jei valstybėje yra bent šioks toks spaudos laisvės pasirinkimas, skaitytojas turi laisvę apsispręsti, į kurį spaudos leidinį „investuoti“ savo pinigus, perkant ar prenumeruojant skaitinius. O lito ar kelių tūkstančių litų nubyrėjimas į konkurentų kišenes gali privesti prie bankroto net ir ant didelio pinigų maišo pasilypėjusį leidėją. Tad susipratusių skaitytojų skonis ar apsisprendimas iš dalies yra atsvara kapitalui.