Ar reikalingas mums Jono Meko muziejus?
Su pono Jono Meko kūryba teko susipažinti pagal programą ,,Antiholivudinis kinas” dar mokantis kinematografijos institute Maskvoje. Sužinojau, kad J.Mekas lietuvis, o bendramoksliai klausinėjo, ar ne lietuvis ir (regis graikas) Džonas Kasavitis, nes ir tas priklausė tai pačiai draugijai. Išgaravo iš atminties tie, į mūsų saviveiklos kūrinius panašūs filmai, išliko nuotrupos apie baltaodės ir negro vestuves, daugybę svečių ir šlamštu užverstus koridorius. Vėliau sužinojau, kad J.Meko būta Vilniuje, kad čia sovietmečiu išleido savo poezijos rinktinę. Ją nusipirkau, tačiau pelnytai greit pamiršau. Tik kai išleidęs keletą pašto vokų su minimo dailininko atvarzdu, pradėjau domėtis J.Meko ,,kūryba” ir pačiu asmeniu, aptikau įdomių faktų. Kodėl jis apsigyveno Niujorke, o ne Čikagoje, kur didelė, tautiškai susipratusi lietuvių bendruomenė? Pasirodo, tipiškam kosmopolitui, globalizmo gynėjui, besipriešinančiam bet kokiems Lietuvos laisvės siekiams, atsisakiusiam dalyvauti užsienio lietuvių Lietuvos laisvinimo veikloje, Čikaga netiko. Tapo suprantama ir anuometinės komunistinės Lietuvos valdžios meilė poetui, kad net jo poeziją išleido LTSR leidykla. Paaiškėjo ir dar daugiau. ,,Karjerą” J.Mekas pradėjo Niujorke į jį panašių draugų kompanijoje kaip ,,Kmo filmų gamintojų kooperatyvas” steigėjas, vėliau kooperatyvas keitė pavadinimus į ,,Naujos bangos kinas” ar dar kitokius, žiūrint kiek kartų jį suimdavo už pornografinių filmų gamybą.