| |

Vilniuje – tikro alaus restoranas “Alaus namai”

“Tai – ne restoranas, tai – ideologija. Nepaisant to, kad “Alaus namai” turi visus bet kuriam alaus restoranui būdingus atributus, mes stengsimės, kad jis taptų štabu judėjimo, išpažįstančio natūralaus, tradicinio lietuviško alaus vertybes. Originalaus, savo, o ne standartus atitinkančio. Skonį turinčio alaus entuziastų daugėja visame pasaulyje, todėl manome, kad primirštos lietuviško alaus kultūros gaivinimas vertingas tiek saugant tradicijas, tiek siekiant įvairovės supanašėjusioje rinkoje”, – pažymėjo “Alaus namų” bendrasavininkas Audrius Vidžys. Alaus mėgėjai čia galės paragauti 12 pilstomo lietuviško gyvo alaus rūšių, verdamų mažųjų aludarių griežtai laikantis tradicinės tikro alaus gamybos technologijos. Ateityje tikro lietuviško pilstomo alaus asortimentas didės. Restorane pilstomas Jono Morkūno (Pasvalys), Aldonos Udrienės (Pakruojis), “Davros” (Pakruojis), “Rinkuškių” (Biržai), “Būtautų dvaro alaus” (Biržai), “Biržų alaus”, “Vilniaus alaus”, “Piniavos alučio” (Panevežys), “Alaus purslų” (Panevėžys) ir “Vilkmergės alaus” (Ukmergė) daryklų alus. “Valdžios politika ir konkurencija tradicinę aludarystę pamažu išstumia iš rinkos, todėl skubame išsaugoti tai, kas liko ir paskatinti tuos, kurie ieško naujų galimybių. Latvijoje ir Estijoje kaimiškos aludarystės tradicijos visiškai išnyko, o Lietuvoje vis dar veikia apie 60 smulkiųjų aludarių, kurių produkcija savo kokybe ir skonio savybėmis dažnai lenkia populiariose kavinėse pateikiamus gėrimus.

Alaus istorija Lietuvoje (www.alutis.lt versija)
| |

Alaus istorija Lietuvoje (www.alutis.lt versija)

Lietuvoje žmonės seniau alų darydavo namuose savo reikalams – šeimos šventėms pažymėti, o po dienos darbų atsigaivinti, svečiams ir kaimynams pavaišinti. Tikrieji aludariai, dažnai praktikuodamiesi, sukaupdavo didelį alaus gamybos patyrima. Taciau daugelis savo gamybos budus laike paslaptyje. Garsas apie tokius specialistus toli pasklisdavo. Į juos kreipdavosi žmonės artejant šventėms, darbų pabaigtuvėms ar vestuvėms, kad už tam tikrą atpildą padarytų ir jiems to skanaus gerimėlio. Labai gražiai vieną tokį Biržų krašto aludarį pavaizdavo režisierius ir dramaturgas B.Dauguvietis savo pjesėje “Žaldokynė”. XVI amžiuje, kai didesniuose Lietuvos miestuose pradėjo kurtis amatininkų cechai, prie jų dirbtuvių atsiradusiose krautuvėlėse, šalia kitų prekių buvo galima nusipirkti ir salyklo alui pasidaryti. Pradėjo veikti ivairios nedidelės alaus daryklėlės arba jis buvo daromas tiesiog karčiamose, kur įmonės rinkdavosi įvairiems sandėriams, nesekmės karteliui nuplauti ar paprasčiausiai alaus paragauti. Pavyzdžiui, Šiaulių karališkosios ekonomijos 1649 m. inventoriuje pažymėta, kad Šiaulių mieste tais metais buvo net 147 alaus karčiamos, Daugeliškio miestelyje (Ignalinos raj.) XVIII amžiuje buvo 40 alaus bravorų, Kauno gubernijoje 1857 m. – 67 alaus daryklos.

Alus Vilniuje
| |

Alus Vilniuje

Vilniuje, kaip ir Lietuvoje alus žinomas nuo seniausių laikų, antai net 17 amžiuje rusų pirkliai pirkdavo iš Lietuvos medžiagas alaus gamybai. Tiesa vienu metu pirkti medžiagas iš Lietuvos buvo uždrausta, nes pasak Rusijos bajorų – “est na Litve baba vedunja i nagovarivaet na chmel, s celju navesti na Rusj morovoe poverije. Pirmosios pramoninės alaus daryklos Vilniuje atsirado antroje XIX amžiaus pusėje, kaip 1860 metais Lukiškėse šalia Tauro kalno gerbiamas to meto pirklys Vilhelmas Šopenas pastatė didelę gamyklą, dabar veikiančią “Tauro” pavadinimu. Vėliau tuometiniame Užupyje (dabar vadinamas Markučiais) įsikūrė Iljos Jefimovičiaus Lipskio bravoras. Po 1900 metų Vilniuje veikė ir daugiau alaus daryklų – tai Anilovičiaus, Šeiniuko, Aizenšteino, Rubinšteino, Iceko, Leizoro, Olhevickio bravorai, bei keletas kitų, informacija apie kuriuos neišlikusi.