Bet ar iš tiesų vyrams patinka kvailos moterys? Ar jiems reikalinga tokia, kuri tik klausytųsi išsižiojusi ir kartotų: „Na, nieko sau!“, „Ką tu?“, „Eik tu sau!“ Po mėnesio kito kils noras jai drėbtelėti: „Užsičiaupk! Aš jau viską pasakiau!“ Ne, matyt, po žodžiu „kvaila“ slepiasi kai kas kita. Kvailelė gera tuo, kad yra nepavojinga. Vyrai bijo moterų, nors, žinoma, jokiu būdu to nepripažįsta. Kai jie žaidė karą, mergaitės jau rezgė intrigas ir mokėsi manipuliuoti tiek bendraamžiais, tiek suaugusiais. Vyrai žino, kad moteris yra dvasiškai...
Vyresniosios kartos atstovai puikiai atsimena, nes buvo auklėjami klasikinės literatūros pavyzdžiais, visokeriopai ugdančiais užuojautą: didieji rašytojai sielvartavo dėl užmušto mužiko, „aitrino širdį“ mąstydami apie prostitutės likimą, apdainavo gailestį pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems. Bet kol nepažvelgsime į šį reikalą kitaip, kol liesime graudžias ašaras dėl sušalusių, sušlapusių „bomžų“, mūsų dalia gali tapti nepavydėtina. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad pripažįstate, jog žmogus pateko į sunkią padėtį ir neranda išeities. Jūs matote jį kaip nevisavertę būtybę. Taigi – gailintysis visada yra aukščiau, ir jo žvilgsnis visada...
