Kantrybė – dvasios tvirtovė
| |

Kantrybė – dvasios tvirtovė

Ar ne per dažnai pastebime, jog žmonės, ypač esantys valdžios postuose, ima ir susierzina užkliudžius jų veikloje pasitaikančius trūkumus, neištesėtus pažadus ar nusišnekėjimus. Galbūt jie prisimena tuos „palaimingus“ laikus, kada sėdėjo valdžios krėsluose, buvo neliečiami, nekritikuojami, nes juos tvirtai saugojo ir gynė raudonas partijos nario bilietas. Suprantama, kiekvienam praryti karčią kritikos piliulę nėra malonu. Tačiau būtina, kad dažniau atsigręžtum į save, kad neprarastum savistabos ir savikontrolės. Čia reikia ypatingos kantrybės bei savitvardos. Kantrybė – tai gebėjimas valdyti save, įstanga iškęsti nemalonumus, fizinius bei dvasinius skausmus. Į žmogų, ypač esantį valdžioje, pasižymintį didele ir patvaria kantrybe bei ištverme, mes žiūrime pagarbiai, jį vertiname, juo pasitikime. Kantrybė yra vienas vidujinių nusiteikimų, paremtas atkaklumu, užsispyrimu, sugebėjimu save valdyti. Kantrumo priešingybės – nepastovumas, nepatvara, silpnavališkumas, žodžiu, moralinis ištižimas. Ten, kur stokojama savitvardos ir kantrybės, greičiau suveši visokios blogybės: neapykanta, kerštas, abejingumas, tinginystė… Kantrybė yra aiškiausia tvirtos valios išraiška. Patvari kantrybė visada remiasi valingumu ir atkaklumu. Silpnavaliui, neištvermingam žmogui kaip tik ir trūksta kantrybės. Toksai žmogus niekada nepasižymės darbo, kūrybos laimėjimais, nepajėgs iškovoti ko nors gero ir gražaus, nes jo valios ir kantrybės ribotumas virs rimtu kliuviniu visa tai pasiekti.

Gėdos jausmą praradus
| |

Gėdos jausmą praradus

Gėdą suprantame kaip vieną nemaloniausių jausmų, parodančių žmogaus trumpalaikę ar ilgai trunkančią dvasinio iškrypimo būseną. Išsišokai kalba ar veiksmais, pažeisdamas moralės reikalavimus – ir tave apima gėdos jausmas su išoriniais, kitų nesunkiai pastebimais fiziologiniais pakitimais: akių nudelbimu, skruostų užkaitimu, susinervinimu. Jei žmogus susivokia, ką netinkamo pasakęs ar padaręs, ir jį apima gėdos jausmas, vadinasi, dar veikia vadinamoji introspekcija (savistaba). Savistaba ir savikontrolė ypač būtinos psichologinės priemonės ne tik bendraujant su kitais, bet ir individualioje veikloje. Jei individas vengia ar nesugeba savęs kontroliuoti, ima kalbėti ir veikti daugiau, negu leidžia sveika moralė, – tai jau didelė asmeninė tragedija. „Dvigubai nusikalsta tas, kuris nesigėdi savo nusikaltimo“, – sakė Publijus. Žmogus, praradęs ar bent susilpninęs savyje gėdos jausmą, gali bet kada ir bet kur pridaryti šunybių ir nesujausti dėl to kaltas. Tada jis tampa pavojingas, nes jo nevaržo, neprilaiko jokia savikontrolė, jokie moralės varžtai: gali vogti, meluoti, savo nusižengimą kitam primesti ar kitaip dvasiškai degraduoti. Sučiuptas nusikaltimo vietoje toks begėdis nesidrovi atsikirsti: „Na, ir kas čia tokio! Ir kiti taip daro: vagia, meluoja, kyšininkauja, apgaudinėja…“ Pažvelkime į mūsų valdžioje esančius begėdžius (o jų ne tiek jau mažai): meluoja ir nemirksi, grobia ir šaiposi iš „neapsukriųjų“, kyšininkauja ir mano, kad tai normalu.