Kantrybė – dvasios tvirtovė
Ar ne per dažnai pastebime, jog žmonės, ypač esantys valdžios postuose, ima ir susierzina užkliudžius jų veikloje pasitaikančius trūkumus, neištesėtus pažadus ar nusišnekėjimus. Galbūt jie prisimena tuos „palaimingus“ laikus, kada sėdėjo valdžios krėsluose, buvo neliečiami, nekritikuojami, nes juos tvirtai saugojo ir gynė raudonas partijos nario bilietas. Suprantama, kiekvienam praryti karčią kritikos piliulę nėra malonu. Tačiau būtina, kad dažniau atsigręžtum į save, kad neprarastum savistabos ir savikontrolės. Čia reikia ypatingos kantrybės bei savitvardos. Kantrybė – tai gebėjimas valdyti save, įstanga iškęsti nemalonumus, fizinius bei dvasinius skausmus. Į žmogų, ypač esantį valdžioje, pasižymintį didele ir patvaria kantrybe bei ištverme, mes žiūrime pagarbiai, jį vertiname, juo pasitikime. Kantrybė yra vienas vidujinių nusiteikimų, paremtas atkaklumu, užsispyrimu, sugebėjimu save valdyti. Kantrumo priešingybės – nepastovumas, nepatvara, silpnavališkumas, žodžiu, moralinis ištižimas. Ten, kur stokojama savitvardos ir kantrybės, greičiau suveši visokios blogybės: neapykanta, kerštas, abejingumas, tinginystė… Kantrybė yra aiškiausia tvirtos valios išraiška. Patvari kantrybė visada remiasi valingumu ir atkaklumu. Silpnavaliui, neištvermingam žmogui kaip tik ir trūksta kantrybės. Toksai žmogus niekada nepasižymės darbo, kūrybos laimėjimais, nepajėgs iškovoti ko nors gero ir gražaus, nes jo valios ir kantrybės ribotumas virs rimtu kliuviniu visa tai pasiekti.